Galimybių šalis

Daugelį amžių visuose žemynuose migruojanti darbo jėga ypač praversdavo žemės ūkyje, srityje, kuri priklauso nuo oro sąlygų ir yra sunkiai nuspėjama.

Migruojantys darbininkai keliauja pagal derliaus ciklą, dažniausiai dirbdami fizines, pasikartojančias ir lengvai išmokstamas užduotis. Nuo 20 a. vidurio dėl spartaus pramonės augimo kitos migracijos formos tapo svarbios. Kai kurios ekonomikos sritys įdarbino tūkstančius migrantų; tai, savo ruožtu, tapo gyvybiškai svarbiu įgūdžių ir darbo šaltiniu - abiem pusėms naudinga situacija, kurią dažnai skatino valstybė, remdama finansiškai ir organizuodama įdarbinimą.

Čia pavaizduoti žmonės netrukus dirbs Britanijos tekstilės pramonėje. 55 traukiniu iš Londono į Lankašyrą (Lancashire) vykstančios italės pradės mokytis audėjų amato pagal „Westward Ho“ schemą. Britanijos darbo ministro pasiūlyta schema buvo skirta Europos savanoriams darbininkams: po Antrojo pasaulinio karo žemyne gyvenantys europiečiai buvo kviečiami dirbti Jungtinėje Karalystėje.

Nuo 19 a. pabaigos kalnakasybos sektorius Vakarų Europos šalyse įdarbindavo daugiausiai migrantų. Jau trečiame dešimtmetyje šalių vyriausybės pradėjo įgyvendinti organizuoto darbo programas, kurios padėtų spręsti didėjančios produkcijos paklausos problemą. Galimas daiktas, jog darbininkų iš užsienio pritraukimu taip pat buvo siekiama išvengti vietos darbininkų protestų, kuriuose buvo agituojama už geresnes darbo sąlygas.

1950 m. Nyderlandų Limburgo regionas susidūrė su labai specifine darbininkų trūkumo problema: jauni vietos gyventojai, praradę pasitikėjimą sektoriumi, ieškojo lengvesnio, geriau apmokamo darbo. Vyresnioji karta buvo per sena sunkiems darbams.

Keturios didelės kalnakasybos bendrovės nusprendė bendromis jėgomis įdarbinti darbininkus, pirmiausia Italijoje, vėliau Ispanijoje, Jugoslavijoje ir Maroke. Tokie darbininkai, patikrinti ir apklausti vietoje, buvo vežami į šiaurę. Ten juos apmokydavo kalnakasybos pagrindų ir apgyvendindavo visam darbo sutartyje numatytam laikotarpiui.

Migrantų, ypatingai tūkstančių kalnakasių, atvykimas į palyginti nedideles vietoves, kuriose buvo gausu žemės išteklių, sąlygojo būsto trūkumą. Į Nyderlandus atvykę migrantai dažnai buvo nevedę vyrai, dirbantys pagal laikiną darbo sutartį. Jiems reikėjo pigios ir praktiškos gyvenamosios vietos. Iš pradžių daugelis jų apsigyveno šeimose. Trūkstant gyvenamojo ploto, jie buvo priversti miegoti pamainomis, mat vienas kambarys buvo išnuomojamas keletui darbininkų. Todėl kalnakasybos bendrovės pradėjo statyti „woonoorden“ (kabinas ar barakus) ir „gezellenhuizen“: didelius pastatus, kuriuose vyrai galėjo miegoti, gaminti valgį ir bendrauti. Tai matyti šioje Italijos kalnakasių, dirbusių Leyenbroeke-Sittarde, nuotraukoje. Net ir praėjus dešimtmečiams po kasyklų uždarymo, šiose vietovėse tebegyvena migrantų bendruomenės.

Tokiose šalyse kaip Prancūzija, Belgija ir Nyderlandai migrantų darbininkų skaičiaus augimas sąlygojo specifinių rajonų - „cités ouvrières“ - atsiradimą. Tai darbininkams skirti gyvenamieji namai, dažnai su bendram naudojimui skirta infrastruktūra. Čia matyti Regout apylinkėse pastatytas rajonas: moderni, mechanizuota keramikos gamykla Mastrichte (Maastricht). Šalia gamyklų ir namų, galima matyti didelį raudoną pastatą (apačioje kairėje), kuriame gyveno daug šeimų.

Banate, istoriniame pietryčių Europos regione, migracijos dėka išdygo visas miestas.

Po to, kai pagal Požarevaco (Passarowitz) taikos sutartį Turkijai priklausęs regionas atiteko Austrijai, įvyko trys gyventojų perkėlimai (arba „Schwabenzuege“). Šarlotenburgas (Chralottenburg) (1771) buvo pastatytas per antrąją perkėlimų bangą, Kleri (Clary) ir Aldringeno grafo, Banato prezidento valia. 32 kolonistų šeimos, iš viso 131 žmogus, gavo daugiau kaip 412 akrų žemės kaimui įkurti. Apskritimo formos gyvenvietėje buvo pastatyta bažnyčia, kapinės, aludė, skerdykla ir šieno sandėlys. Istoriniai žemėlapiai, tokie kaip šie, yra vertingi Šarlotenburgo istorijos liudytojai; juose užfiksuotos pastatų savininkų ir nuomininkų pavardės, taip pat informacija apie nuosavybę ir žemės ūkį.