Paroda
Praūžus karui, Louise Weiss veiklos barų ėmė ieškoti už Europos ribų. Ji norėjo savo mintis reikšti vaizdais, tad ėmė keliauti po pasaulį ir šviesti žiūrovus apie toli nuo Europos esančias šalis ir civilizacijas.
Tuo pat metu Louise susižavėjo Prancūzijos karo studijų instituto veikla, kuris analizavo esmines ginkluotų konfliktų priežastis. Tuo laikotarpiu ji toliau rašė romanus, biografijas, pjeses ir kelionių aprašymus. Ji išleido šešių tomų „Europietės memuarus“ ir už juos 1978 m. gavo Robero Šumano premiją.
Louise Weiss kelerius metus dirbo etnografe Azijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Indijos subkontinente. Vykstant Šaltajam karui ji buvo trečiojo pasaulio šalis pakeitusių geopolitinių, religinių, socialinių ir kultūrinių perversmų liudytoja. Ji sukūrė dešimtis dokumentinių ir trumpametražių filmų ir juos rodė Europoje didelių paskaitų turų metu.
Taip pat Strasbūre ji įsteigė savo vardo fondą, iš kurio buvo skiriamos premijos taikos ir tautų santaikos labui dirbantiems asmenims. Nuo 2005 m. Europos žurnalistų asociacija kasmet skiria Louise Weiss premiją Europos klausimais informuojantiems žurnalistams.
