You're viewing this item in the new Europeana website. View this item in the original Europeana.

Biržai

Mūrinė bastioninio tipo Biržų pilis yra Biržų miesto ŠV pakraštyje, Širvėnos ežero P krante. Išskiriamos dvi Biržų pilies raidos fazės: pirmoji – italų tipo bastioninė pilis (1589–1629) ir antroji – Nyderlandų sistemos 1636–1640 m. statyta pilis, sugriauta per Šiaurės karą. Parengiamieji Biržų bastioninės pilies statybos darbai prasidėjo 1575 m. užtvenkiant Apaščios ir Agluonos upes ir padarant dirbtinį 335 ha ploto Širvėnos ežerą. Tvenkinys turėjo apsaugoti vieną pilies šoną, jo vandeniu norėta užpildyti pilį juosiantį griovį. Pirmoji pilis statyta gana lygiame dirbamame lauke, 56,36–56,70 m virš jūros lygio. Staigesnis jo žemėjimas buvo žymesnis tik į P pusę. Pirmosios pilies statybos pradžia laikoma 1586 m. birželio 30 d. sudaryta sutartis su mūrininku Pranciškum minetu dėl vartų ir butų tuose vartuose, rūsių, patalpų ir dviejų fortų kitoje pilies dalyje išmūrijimo: „tuos vartus ir fortus jis su viskuo turi pagal reikalą suderinti, pradėjęs nuo pamatų, išmūryti taip, kaip nupiešta paveiksle, ir kaip ponas kapitonas morštinas ir Biržų seniūnas ponas Andrius Cidekas nurodys ir lieps“ (LVIA, f. 459, ap. 1, b. 54). Su pylimų meistru Povilu Fonchotvičiumi buvo susitarta dėl pilies pylimo supylimo ir jo paviršiaus nulyginimo, kita sutartis sudaryta su pylimų kasėjais – jie turėjo supilti dešimt pylimo atkarpų. 1586 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis su italu Vilhelmu. Tvirtovės statytojų darbininkų sąraše nurodoma, kad tvirtovę turi statyti 230 darbininkų. Sukaupus plytų, kalkių ir miško medžiagos, bastioninės tvirtovės statyba pradėta 1586 m. vasarą ir baigta 1589 m. gegužės 1 d. Kaip atrodė pirminis pilies ansamblis ir Biržų miestas, apytiksliai pavaizduota Tomo makovskio (XVII a. pradžia) vario raižinyje ir Gustavo Adolfo karo inžinierių darytame 1625 m. Biržų įtvirtinimų plane. Pilis buvo pastatyta pagal teorinę kvadratinio plano bastioninių pilių schemą. Jos gynybinę dalį sudarė keturi dideli bastionai, vandens griovys, pridengtasis kelias ir nuolaidus žemių pylimas įtvirtinto išorinio griovio priekyje (glasis). manoma, kad prie tvirtovės statybos prisidėjo karo inžinierius E. Arciševskis. Pilies griovys buvo 4,45 m gylio, dugne būta vandens. Pylimo aukštis kartu su brustveru buvo 5,64 m. Pylimai buvo velėnuoti. Juose aptiktas 2,5–3 m storio ir 1,2 m aukščio mūro kiautas, kuriuo iš lauko buvo sutvirtinti bastionų ir griovio šlaitai. Tačiau jis juosė ne visą pilį, o tik bastioną į kairę nuo vartų, visą R ir dalį P pylimo. Pylimų kampuose po žemėmis buvo išmūryti parako rūsiai. Kiekviename pilies kvadrato kampe buvo po vieną bastioną, kurių smailiuose kampuose buvę mūriniai gynybiniai bokšteliai. Bastionų kakleliuose sumūryti šeši 2–3 aukštų kazematai, iš kurių per X formos ir ovalias šaudymo angas buvo galima apšaudyti priešą. Kurtinos viduryje buvo sumūryti aukšti bokštai. Pilies R kiemo šone stovėjo dviaukštis 19,5 m ilgio ir 11,7 m pločio stačiakampis vartų pastatas keturšlaičiu stogu su špiliu, primūrytu prie gynybinės sienos išilgai R pylimo. Į vartų pastato Š galą rėmėsi per griovį permestas medinis tiltas. Jo prieigas saugojo redutas. Į pilies kiemą buvo patenkama per tiltą ir toliau – per vartų pastato viduryje išilgai iš R į V einantį 4,5 m pločio ir 16 m ilgio koridorių. Vartų traktas buvo ne statmenas, o lygiagretus pylimui. Pilies kieme buvo keli mūriniai pastatai – arsenalas (ceikhauzas) ir maisto sandėlis (provianthauzas). Netoli dabartinių rūmų ŠV fasado atkasti 52,5 m ilgio ir 12 m pločio pastato pamatai, prie kurių šliejosi kvadratinis 5,2x5,2 m priestatas. Į ŠV nuo šių pamatų atkastas tokių pat plytų mūrinio pastato kampas 74 cm storio sienomis. Svarbiausias pilies pastatas – triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) rūmai. Jie pavaizduoti su dvišlaičiu stogu ir renesansiniais frontonais. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Iš K. Radvilos susirašinėjimo žinoma, kad vieno rūmų kambario sieną puošė tapyta kompozicija, vaizduojanti Radvilos susitikimą su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. Interjero akcentas buvo puošnios krosnys ir židiniai. 1625 m. Biržų pilis pulta du kartus. 1625 m. rugpjūčio mėnesį Gustavo Adolfo kariuomenė pilies nepaėmė, o rugsėjo 7 d. laisvai pasitraukdama įgula atidavė pilį švedams. Iš pilies švedai pasiglemžė turtą, karo amunicijos, maisto atsargas ir 60 patrankų. Gustavas Biržų pilyje paliko savo įgulą, kuriai vadovavo pulkininkas Koicas. Pilį jie apkasė grioviais, aptvėrė tvoromis, įsirengė bulverkus. Švedų įgula išbuvo iki 1627 m. 1625–1627 m. mūriniai pilies rūmai buvo smarkiai apgriauti ir gyventi nebetiko, todėl Biržų palivarke Kristupas II Radvila (1585–1640) pasistatė medinius rūmus. Antroji Biržų pilis statyta pagal senosios olandų sistemos (pylimai be mūro kiauto) standartus. Ji buvo gerokai didesnė, planą sudarė keturi bastionai, juos jungiančios kurtinos ir tiltą dengiantis ravelinas. Pylimai buvo velėniniai, apjuosti grioviu. Gynybinės paskirties pastatai buvo arsenalas, arklidės, 4 parakinės, kareivinės (jų būta 4, dviejų aukštų, jose tilpo 500 kareivių), kuriose gyveno pilies įgula. Karininkai ir komendantas gyveno nameliuose, pastatytuose kieme, ravelino aikštelėje. mediniame name budėjo sargyba. Kiemo centre buvo rikiuotės aikštė, nuo kurios vedė takeliai į visus bastionus, vartus ir pagrindinius pastatus. Svarbus buvo įvažiavimas į pilį: į raveliną vedė tiltas su viena pakeliama dalimi, raveliną su pilimi jungė pagrindinis tiltas, kuriame buvo dvi pakeliamos dalys ir 4 vartai; atskiri įėjimai buvo pėstiems ir važiuotiems. Už tilto stovėjo dviejų aukštų vartų pastatas, šalia jo buvo du bokšteliai, o fasadą puošė smiltainyje išraižyti Radviloms priklausiusių miestų herbai. Palei PV pylimą stovėjo reprezentaciniai rūmai – vėlyvojo renesanso – ankstyvojo baroko pastatas su dviem 3 aukštų rizalitais ir 2 aukštų arkada. Antrosios Biržų pilies statyba pradėta 1636 m. Pilies rekonstrukcijos projektą parengė inžinierius, karo architektas Georgas Pirkas, vėliau T. Krell-Spinovskis. Pilies statyba užtruko 3 sezonus (1636–1640 m.) ir kainavo apie 50 tūkst. auksinų. Pilį statė Kristupas II Radvila bei jo sūnus Jonušas II Radvila (1612–1655), darbams vadovavęs daugiausia laiškais. Rekonstruojant pilį buvo suformuoti nauji pylimai, kieme iš dalies atstatytas tik vartų pastatas, iš senųjų arklidžių rekonstruotas laikinasis arsenalas. J. Radvila pilies statyboms į Biržus pasikvietė Adomą Freitagą. Po 1645 m. Biržų miesto gaisro buvo pradėtos kaupti statybinės medžiagos pilies rūmų atstatymui. Naujųjų rūmų projektui parengti ir statybai pradėti į Biržus buvo pakviestas architektas J. Ulrichas. 1654 m. buvo įrengti nauji bastionai su stipresniais pylimais ir perkasais, supilti 4 nauji redutai: vienas – prieš vartų pastatą, antras – nuo palivarko, trečias – priešais kalvinų bažnyčią ir ketvirtas – nuo užtvankos. Vietoj buvusio pylimo su mūro kiautu ir perkasų iškilo 5–7 m aukščio, 19,4 m pločio pylimas, kurio išorinėje pusėje iškastas 4–7 m gylio, 31,4 m pločio griovys. 1704 m. plane pylimo išorinio ir griovio vidinio šlaito kampai yra 47º. 1655 m. Biržų pilis pasidavė švedams, tačiau 1657 m. etmonas V. K. Gonsievskis ją atsiėmė. Mirus J. Radvilai Biržų pilį nuo 1659 m. rugpjūčio 20 d. pradėjo tvarkyti jo pusbrolis Boguslavas Radvila (1620–1669). Jis 1661 m. rudenį į Biržus pasikvietė architektą Teofilį Spinovskį, kuris sudarė naują Biržų planą. Jis išmatavo pilies kiemą tarp pradėtų rūmų ir vartų, nurodė, kur turės būti kareivinių pastatai. 1662 m. pradėti pilies perstatymo darbai (MABRS, f. BA–X, b. 72, 975; f. TF, b. 3, p. 50–51; f. BA–IX, b. 874). Įtvirtinimais apsupta pilis su miestu turėjo sudaryti vientisą gynybinį kompleksą. Inžinierius S. Arciševskis išbuvo Biržuose iki pat 1662 m. sezono pabaigos. Iš senosios reformatų bažnyčios varpinės išardytų mūro plytų ir akmenų ketinta sumūryti dvejas kareivines, pradėti ir vartų pastato rekonstrukcijos darbai. Skubėta užbaigti vartų rizalitus. 1663 m. žiemą buvo ruošiama miško medžiaga. Gegužės viduryje jau buvo išmūrytos trečiųjų kareivinių sienos ir baigiamos 1662 m. statytos antrosios (VUBRS, f. A–232:18111). Apgriuvęs senasis arsenalas buvo siauras ir ilgas, todėl L. Kochanskiui pasiūlyta jį sutrumpinti ir įrengti maisto sandėlį (VUBRS, f. A–B. 3, Nr. 18111). Statybos vyko intensyviai – birželio viduryje jau visiškai užbaigtos dvi kareivinės, trečiosios buvo be stogo, ketvirtųjų išmūrytos sienos, penktųjų pamatams kasta duobė. Buvo taisoma vartų pastato išorė ir vidus, ruošiami įėjimai į priestatų rūsius, nugriauta dalis arsenalo. B. Radvila rudenį įsakė mūryti kai kurias rūmų sienas, tam darbui netgi atsiuntė T. Spinovskio piešinį. Rūmų skersinių sienų vis dėlto nespėta pradėti, pamūryti tik jų pamatai. Užklupus žiemai nebuvo kur dėti patrankų ir grūdų, tad laukiant naujo darbų sezono reikėjo statyti arsenalą. 1664 m. sausio pabaigoje T. Spinovskis atsiuntė B. Radvilai tvirtovės arklidžių ir arsenalo brėžinius, taip pat pakoregavo ir rūmų projektą. Birželio mėnesį padėti arsenalo pamatai, o liepos viduryje jo sienos jau buvo išmūrytos (VUBRS, f. A. B. 214, Nr. 1609, 16812). 1665 m. B. Radvila forsavo pilies rūmų statybą. Rūmuose kai kur vietoj sijų perdenginių buvo išmūryti skliautai, kurie rūsių ir visose pirmo aukšto patalpose buvo vėlyvojo renesanso stiliaus geldiniai. Rūmų statyba užsitęsė. 1667 m. rūmų stogas buvo dengiamas čerpėmis, tęsiami darbai rūmų viduje: buvo ruošiamos ir gabenamos į rūmus ąžuolinės lentos langų rėmams, durų staktoms, pušiniai pastoliai luboms. Pilies statybos darbai nutrūko po B. Radvilos mirties, kai ji atiteko dukrai Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695). 1682 m. rūmuose pradėtos mūryti krosnys. Iki 1704 m. rūmai taip ir liko nebaigti įrengti. Centrinė rūmų dalis ir ŠV rizalitas buvo įrengti ir antrame, ir trečiame aukšte, kur buvo galima gyventi. Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II ir Rusijos caras Petras I 1701 m. vasario 26 d. Biržų pilyje pasirašė tarpusavio sutartį prieš Švediją. Šiaurės karo metu, nuo 1701 m. liepos – iki 1703 m., pilį vėl buvo užėmę švedai. 1703 m. vasarį pilį atsiėmė Antanas Grigas Oginskis bei Rusijos kariai. 1704 m. rugpjūčio 16 d. pilį su 15 tūkst. karių puolė švedai ir rugpjūčio 14 d. tvirtovės įgula pasidavė. Švedai išsprogdino pastatus, liko tik pylimai. Iš 1662–1682 m. statytų rūmų išliko autentiški griuvėsiai su P siena. Kitų buvusių pastatų: arsenalo, kareivinių ir kt., išlikę tik pamatai. Šiuo metu rūmai, tiltas ir dvi bastionuose esančios parakinės restauruotos, vartų liekanos konservuotos. Pylimai apaugę medžiais, griovys nevalytas. Geriausiai išlikęs pilies elementas yra jos gynybiniai pylimai ir griovys. Pilies dydis, matuojant tarp bastionų smaigalių, yra q m, bendras pylimų ilgis – 1440 m, į juos supiltų žemių tūris – 17 035 m3. Nuo pylimo profilio nuslinkę smulkieji profiliai, briaunos – apie aštuntadalį visos pylimo kubatūros. Dabar pylimai yra 21–23 m, grioviai – 30–37 m pločio. Atstumas tarp pylimo ir rūmų buvo 5 m. Pylimo vidinis šlaitas buvo 3,5–4 m toliau į PV nei dabar. Sausas griovys išliko P ir R pusėje, V ir Š pusėse jis užpelkėjęs. Griovyje ties R bastionu sąnašinis sluoksnis yra 40 cm storio, ties Š – tik 30 cm. Griovio R šlaite rasti supilto pylimo sluoksniai, po jais 1,9 m gylyje atsidengė 2 m pločio, 2 m storio šlaito sutvirtinimas iš akmenų ir molio. Griovio Š šlaite yra apie 70–80 cm storio supiltinis sluoksnis iš žalsvo priemolio. Iš pirmosios Biržų pilies raidos fazės gynybinių įrenginių yra išlikę mūro kiauto, kuris dengė pylimų išorinį šlaitą, pavieniai fragmentai ir vartų pastato kontūrai. Kita priklauso antrajai pilies raidos fazei, kuri matoma dabar. Pilies citadelės gynybinius įrenginius sudaro 4 bastionai, juose esančios parakinės ir kareivinės (V bastione dvi – Š ir P). Manoma, kad jų projekto autorius yra karo inžinierius Adamas Freitagas. Visi bastionų kakleliuose 1662–1664 m. pastatyti kareivinių pastatai buvo skirti gyventi, juose buvo krosnys. Bastionų žemių pylimai rėmėsi į šonines pastatų sienas. mūro technika, renesansinis plytų rišimo būdas, plytų dydžiai visuose šiuose pastatuose panašūs. Virš pirminio žemės paviršiaus išlikę vidutiniškai apie 50 cm kareivinių liekanos. Kareivinės buvo stačiakampio plano statinys su vartais skersai pastato. Abipus tarpuvartės buvo po dvi artimas kvadratui patalpas. Į kiekvieną iš jų buvo patenkama per duris iš tarpuvartės. Grindys buvo iš plytų. Langai galėjo būti tik P ir Š fasaduose – po vieną kiekvienai patalpai. Kareivinių pastato sienos buvo 78–86 cm storio, mūrytos iš plytų, pamatams naudoti akmenys. Sienos viduje tinkuotos, kambarius šildė koklinės krosnys. Net trijų krosnių liekanos atkastos P bastiono pastate. Krosnių vietose rasta daug žaliai glazūruotų ir neglazūruotų koklių. Vieni plokštieji kokliai papuošti Boguslavo Radvilos monograma, kiti – Radvilų herbu ir Liudvikos Karolinos Radvilaitės monograma (LCMB) bei 1682 m. data. Stogo būta keturšlaičio, jis dengtas olandiškomis čerpėmis. Pastatai iki karnizo buvo apie 5,5 m aukščio. Visų kareivinių tūriai ir planai panašūs – apie 15x15x5,5 m (1237 m3). Išdėstymu kiek skyrėsi dvi V bastione įrengtos kareivinės. Vienas pastatas buvo pastumtas į P pusę nuo bastiono ašies. Jo P siena šliejosi prie pylimo, o tarp Š sienos ir pylimo buvo tarpas. Bastiono gilumoje, kampu į pirmąjį pastatą, stovėjo kitas pastatas. Jis buvo perstumtas į Š nuo ašinės linijos ir į dvi šio pastato sienas rėmėsi pylimų gruntas. Kareivinės R bastione mūrytos iš raudonų plytų, rištų baltu kalkingu vidutinio rupumo skiediniu. mūre yra daug antrinio panaudojimo plytų. matyt, statant naudotos nugriautų anksčiau stovėjusių pastatų medžiagos. Sienos buvo apie 64 cm storio, tinkuotos. Grindys klotos iš plytų. Š kareivinių pastatas buvo 14,5x11,5 m dydžio. Jis nuardytas iki pat grindų. Kareivinės P ir Š bastionuose 14,5–15,5 m pločio. V bastione kareivinės 17,5 m pločio. Pastatas asimetriškas. Pastato viduryje buvo tarpuvartė, iš jos buvo patenkama į patalpas. Tai rodo rasta siena su durų angos kontūru. V bastiono R kareivinėse buvo plūkto molio ar medinės grindys. V kareivinių pastatas turėtų būti apie 11 m pločio. Atrasta vidinė siena su durų liekanomis. Gali būti, kad ir šis pastatas buvo tokio pat plano kaip ir kareivinės Š ir P bastionuose. Patalpos buvę tinkuotos, apie 62 cm storio sienomis. P bastiono viduryje išilgai jo ašinės linijos įrengtas 2,3–2,4 m pločio koridorius – tunelis, kuriuo buvo galima patekti į parako rūsius, įrengtus po žeme bastiono smaigalyje. Abipus tunelio buvo po dvi apie 25 m2 dydžio patalpas, į kurias būdavo patenkama tik iš pastatą kertančio koridoriaus pro 1,1–1,2 m pločio duris. Bastionų galuose įrengtų parakinių planas – pailgas stačiakampis, jos sudarytos iš dviejų patalpų: prieangio ir pagrindinės patalpos, perdengtos raudonų plytų mūro cilindro skliautu. Visos parakinės statytos pagal vienodą projektą. P parakinė – 3,84 m pločio, skliauto segmento aukštis – 1,45 m. V parakinės plotis – 3,9 m, aukštis – 1,45 m. Š (nerestauruotos) parakinės plotis – 3,87 m, skliauto segmento aukštis – 1,44 m. Patekimą prie parakinių iš pilies kiemo užtverdavo kareivinių pastatai. P parakinė buvo 12–14 m nuo kareivinių pastato. Rastos gerai išlikusios visų sienų apačios, grindys, galinėje P sienoje išliko beveik visa 160 m3 tūrio skliauto kreivė. R parakinės liekanas sudaro prieškambarį formuojančios sienos ir durų angos jose. Durų angos visoje tvirtovėje išliko geriausiai. Sienos mūrytos iš raudonų plytų. Priekinė išorinė siena – 72 cm storio, vidinė – 61,5 cm, atstumas tarp sienų – 1,49 m. Sienos ir grindys yra gerai išlikę. Aikštelė prie R parakinės buvo plūkto molio. Geriausiai išlikusi 160 m3 tūrio Š parakinė. V parakinė išliko blogiausiai – visa jos priekinė dalis nugriauta. Arsenalas statytas 1655 m. (architektas S. Spinovskis). Jis stovėjo kiemo P pusėje. Tai didžiulis prie pylimo šlaito prisiglaudęs vienaukštis pastatas. Atkasti pamatai rodo, kad jis buvo net 59 m ilgio ir 12–12,3 m pločio. Pastato centre iš pilies kiemo pusės buvo įrengtos dvejos 2,7–2,8 m pločio durys, pro kurias buvo patenkama į 76 m2 dydžio akmenimis išgrįstą patalpą. Grindiniui naudoti didesni (20x30 cm ir panašaus dydžio) ir mažesni akmenys. Didesni akmenys sudėti juostomis, sudarančiomis didelius kvadratus, kurių vidus užpildytas smulkesniais akmenukais. Šios patalpos viduryje aptiktas 61x 61 cm dydžio pagrindas kolonai. Kairėje pastato pusėje buvo 240 m2 dydžio patalpa, į kurią vedė durys iš centrinės patalpos. Dešinėje pusėje buvo bent dvi patalpos: 40 ir 195 m2 dydžio. Visų patalpų (išskyrus centrinę) grindys buvo medinės. Išoriniai šio pastato pamatai platūs – 64–97 cm, pertvarų siauresni – 47–63 cm pločio. Pamatų gylis – 70 cm. Tyrimų metu paaiškėjo, kad pastatas kiek ilgesnis, nei parodyta 1704 m. plane, nerasta pastato ŠR arsenalo gale. Pastato viduje rasta dekoratyvinių, iš smiltainio pagamintų detalių (kolonų bazė, augaliniu motyvu dekoruota karnizo dalis). Priešais centrinį fasadą buvo išgrįstas lauko akmenų grindinys su lataku vandeniui nutekėti. Pastato sienos mūrytos iš plytų. Sienos 0,85–1,05 m storio. 1704 m. planas rodo, kad arsenalo stogas buvo dvišlaitis. Prie pastato rasta žalsvo stiklo šukių sankaupų. Šukių rasta abiejuose pastato šonuose. Tai rodo, kad langai buvo abiejuose pastato pusėse. Istorinėje medžiagoje minimos langų grotos. Pastate rasta daug ketinių granatų, patrankų sviedinių. Arsenalo tūris – 325 m3, ilgis – 59 m, plotis – 12 m, hipotetinis aukštis – 5,5–6,5 m. Pastato sienos nuardytos sulig žemės paviršiumi ir žemiau. Pamatų mūras iš plytų, tvirtas. Išlikę grindiniai priemenėje, kolonos pamatas. Iš visų tvirtovės įtvirtinimų labiausiai laiko ir žmonių sužalotas ravelinas. Jį juosęs griovys beveik visiškai užslinkęs žemėmis. Ypač smarkiai pakitęs 55 m ilgio pylimas, kuris šiuo metu yra labai deformuotas ir primena pasagą. Jo forma turėjusi būti smailiakampė. Šiuo metu ravelino pylimo aukštis siekia vos 3,5 m. Pylimo juosiama aikštelė dabar tėra maždaug 20x15 m. Ji yra buvusi didesnė. Didelė aikštelės dalis užslinkusi žemėmis. V šone nemaža aikštelės dalis nuslinkusi į pilies griovį. 1674 m. inventoriuje sakoma, kad raveline buvo vartai ir medinės kareivinės. Ravelinas ir jame buvę pastatai pavaizduoti 1704 m. plane. Ravelino aikštelės ŠR kampe rasti sargybos namelio pėdsakai. Namelio dydis nenustatytas. Jo grindys buvo klotos iš plytų, pastato R dalyje stovėjo iš plytų mūryta krosnis. Prieš supilant didįjį pylimą po tvirtovės vartais tarp antros ir trečios vartų pastato skersinių sienų įrengtas tunelis (poterna), skirtas tvirtovės kiemo ryšiui su priešpylimiu. Tunelis yra gana gerai išlikęs, apie 90 cm pločio, 11 m ilgio, iš plytų mūrytais šonais. Panašus tunelis buvo ir tvirtovės PV pylime, prie pat P bastiono. Viena poternos siena buvo išmūryta ant pirmosios pilies rūmų pamatų ir kerta pylimą ne statmenai, o įstrižai. Poternos plotis viduje – 75–80 cm, viena siena 50 cm storio, kita, storesnė (90 cm), guli ant senųjų pamatų. Poternos grindys grįstos iš didelių netaisyklingos formos dolomito gabalų. Reprezentacinis Biržų pilies pastatas – rūmai – yra tipiškas bastioninių pilių akcentas. Jie statyti pagal architektų J. Ulricho ir T. Spinovskio projektus. Rūmų planas simetriškas, stačiakampis – 24,9 m pločio ir 71,1 m ilgio. Jų plotas 4497 m2. Rūmus sudarė 3 pagrindinės dalys: triaukščiai galai ir dviaukštė vidurinė dalis. Vidurinės dalies fasade buvo atviros arkadų galerijos (unikalus reiškinys Lietuvos renesanso architektūroje). Fasaduose simetriškai išdėstytos langų ir durų angos. Greta abiejų triaukščių rizalitų su keturšlaičiais stogais ir paauksuotais šalmais su herbais (ereliais), buvo įrengti dveji puošnūs vidiniai laiptai. Pastate buvo apie 40 patalpų: erdvių salių ir svetainių, gyvenamųjų kambarių. Patalpos buvo stačiakampės arba artimos kvadratui. Išorinės rūmų sienos buvo 1,3 m, vidinės 1,2 m storio. Gyvenamoji ir ūkinė zona užėmė dešiniąją rūmų pusę, kur buvo siauresnė laiptinė. Įvairius krovinius, valgius ir gėrimus buvo galima pakelti į trečią aukštą per išmūrytą keltuvo šachtą. Rūmų interjeras buvo puošnus, ištaigingas: lubos puoštos ornamentinėmis bei figūrinėmis gipsatūromis, tapytomis kompozicijomis. Kambariuose stovėjo glazūruotų koklių krosnys su ornamentiniais motyvais ir Radvilų heraldiniais ženklais. Dauguma jų pastatytos 1682 m. Rasta kelių tipų krosnių koklių. Tarp jų su Radvilų ereliu centre, Liudvikos Karolinos Radvilaitės inicialais bei augaliniais motyvais puoštais barokiniais kokliais. Interjerą puošė židiniai. Vienuolika iš jų išsiskyrė puošnumu ir dydžiu. Daugiausia židinių būta pirmuose dviejuose aukštuose, septyni rasti rūsyje, vienas – dešiniojo rizalito trečiame aukšte. Stačiakampės židinių angos (be gaubto viršuje), iš tinko suformuotų briaunų profiliai rodo, kad jie priskirtini pereinamajam vėlyvojo renesanso – ankstyvojo baroko stiliui. Rūmuose buvo daug (apie 1000) paveikslų ir skulptūrų. Ypač meniškai buvo įrengtas valgomasis – didelė salė, kurios sienos buvo išklotos buazerijomis, o lubos dekoruotos tapyba karine tematika. Sienose ir laiptinėse buvo renesansiniais apvadais apjuostų nišų dekoratyvinėms skulptūroms. Abiejų laiptų sienose prie aikštelių tarp pirmo ir antro aukšto išliko po dvi autentiškas nišas, kuriose stovėjo skulptūros. Nišos aprėmintos renesansinės augalinės ornamentikos stiuko juostomis. Griuvėsiuose rasti iš smiltainio suformuoti elementai – matyt, tai buvo interjero puošmenos. Pilies rūmų išorė planuota vadovaujantis epochos itališkaisiais angų ašių ir simetrijos dėsniais. Dominuojantis rūmų architektūros kompozicijos elementas – priekinio (Š) fasado centre esanti renesansinė dviaukštė galerija, kurios arkas puošė apvadai. Langų angos aprėmintos profiliuotais apvadais, panaudoti stiuko augaliniai ornamentai – kaip ir laiptų nišose. Gynybiniai vartai (projekto autorius architektas T. Spinovskis) statyti 1662 m. (darbus vykdė inžinierius A. Arciševskis). Jie stovėjo pilies kiemo R šone, primūryti prie gynybinės sienos išilgai rytinio pylimo. Tai buvęs dviejų aukštų trijų dalių stačiakampis (32x22 m) pastatas su dviem bokštais. Rūmų statybos metu jame buvę Radvilų gyvenamieji kambariai. Vartų pastato tūris su priestatais – apie 6000 m3, plotas – 653 m2. Konservuoti pamatai ir sienos, dalis pastato sienų paaukštinta. Vartų pastato sienos virš žemės paviršiaus išlikę nevienodai: priekiniame fasade – apie 3,5 m, viduryje – iki 1,5 m, kitur sienos nuardytos sulig žemės paviršiumi. Pastato liekanos virš žemės paviršiaus išlikę vidutiniškai 1–1,5 m. Vartų pastatas gerai matomas nežinomo dailininko graviūroje, vaizduojančioje Biržų tvirtovės apgulimą 1704 m. Didesniojo (P) bokšto R sienoje pavaizduota stambi vartų anga. Originali buvo vartų pastato kompozicija ir dekoras. Bokštų stogai keturšlaičiai, su bokšteliais. Bokšto antrame aukšte R sienoje pavaizduoti 3 langai ar šaudymo angos. Pagrindinį vartų pastato tūrį sudarė 19,6x16 m keturkampis, kurio viduryje 1,7 ir 1,3 m storio sienomis buvo atitvertas pravažiavimas. Koridorius buvo 16 m ilgio, apie 4,5 m pločio (toks buvo ir pirmojoje tvirtovėje), kiemo pusėje buvo laiptų priestatai. Centrinis vartų pastatas ir 2 pavilijonai uždengti keturšlaičiais stogais. Pavilijonai, spėjama, galėjo būti kiek žemesni už centrinį vartų pastatą. T. Makovskio graviūroje (1612–1625) pavaizduotas pastatas, dengtas keturšlaičiu stogu su špiliumi. 1662–1669 m. pristatyti du kraštiniai fligeliai (5,7x5,7 m). 2 pavilijonai pristatyti Boguslavo Radvilos tvirtovės rekonstravimo laikotarpiu. Vartai buvo vienas iš nedaugelio užbaigtų ir įrengtų Biržų tvirtovės pastatų. Konkretesnių žinių apie vartų pastatą pateikiama 1674 m. rašytame Biržų pilies inventoriuje. Minima, kad pastate buvo rūsiai. Inventoriuje pažymėta, kad langų ir durų rėmai buvo dailiai išpjaustyti iš medžio, apkaltai dažyti. Pirmame aukšte buvo 6 patalpos, antrame – 10. Priekinė vartų pastato dalis buvo išpuošta dekoratyviniais skydais, akmens skulptūromis. Pastatas buvo prabangiai įrengtas, į antrą aukštą vedė akmeniniai laiptai. Daug vartų pastato dekoro detalių, skulptūrų iškalta iš vietinės medžiagos: smiltainio, dolomito, gipso luitų, kurių gausu Biržų apylinkėse. Archeologinių tyrimų metu buvo rasta daug dekoro detalių: graži moters galvutė, amūriuko liemuo, skulptūrų fragmentų, kario galvutė ir daug kitų elementų. Labiausiai akcentuotas buvo pastato portalas. Prie vartų pastato buvo akmenų grindinys, kuris yra atidengtas. minima, kad kai kuriuos dekoravimo darbus atlikęs vietinis dailininkas Jonas Bodašauskas. Labai svarbus inžinerinis ir gynybinis įrenginys buvo 41 m ilgio medinis (iš ąžuolo) tiltas per platų apsauginį griovį. Tiltą sudarė 4 vartai, važiuojamoji dalis ir pėsčiųjų takas. Tiltą laikė 8 poros mūrinių aštuoniakampių stulpų. Atstumai tarp skersinių tilto kolonų ašių yra vienodi – 4,81 m, o tarp išilginių – skirtingi (pradedant nuo ravelino: 5,97; 4,76; 6,75; 7,21; 7,02; 4,65; 4,42 m). Pirmoji pora prišlieta prie ravelino, o paskutinioji – prie priešvartės rūsio sienos, todėl šias pusiau nupjautas kolonas labiau tiktų vadinti piliastrais. Ant tilto buvo 2 svirtimis pakeliamos kilnojamosios tilto dalys, varteliai ir laiptai pėstiesiems, papildomi vartai keltuvų apsaugai, raižyti dekoratyviniai (tretieji) vartai. Atskiros svirtys buvo naudojamos pėsčiųjų liepteliams pakelti. Tilto gale buvo mūriniai (ketvirtieji) vartai. Už jų prieš vartų raveliną buvo nedidelė aikštelė su 2 vartais į pylimų takus, vartai į pilies kiemą. Nustatyta, kad ties vartų anga būta 7–8 m pločio, 12,5 m ilgio aikštelės. Jos buvo grįstos akmenimis ir plytomis. Aikštelės P dalyje po grindiniu buvo 7,33 m ilgio, 2 m pločio, apie 4 m gylio mūro rūsys su šaudymo anga. Jis buvo skirtas patiltės apsaugai. Šaudymo anga įkomponuota tarp tilto stulpų. Į rūsį buvo patenkama per P skliauto gale buvusią angą. Iš angos į rūsį vedė mediniai laiptai. Rūsys yra išvalytas ir restauruotas. 1674 m. inventorius mini vartų aikštelės šonuose buvusius 2 šoninius vartus, per kuriuos buvo patenkama į priešpylimyje buvusią gynybos liniją. Į aikštelę prieš pylimo vartus remiasi tiltas, kuris baigiasi ties apie 4 m aukščio rūsio R siena. Pylime tilto atsirėmimo vietoje ši siena ir abu šlaitus remiančios atraminės sienelės suformuoja nišą. Miesto pusėje už ravelino buvo antras apie 15 m ilgio medinis tiltas su vartais ir pakeliamąja dalimi. Mažasis tiltas neišliko. Abu tiltai buvo su pakeliamosiomis dalimis: didysis – su dviem pakeliamosiomis sekcijomis, mažasis – su viena. Tokių tiltų sistema tuo metu buvo didelis fortifikacinės inžinerijos laimėjimas (pirmojoje tvirtovėje buvo tik vienas tiltas). 42,5 m ilgio tiltą rėmina mūrinės dviejų krantinių atramos. Pirmoji ravelino krantinės atrama yra 16,56 m pločio, jos šoninės atramos – 5,75 m ilgio ir 1,28 m storio. Antroji – priešvartės rūsio ir ketvirtųjų vartų mūrinė atrama – 14,72 m pločio, mūras – 1,10 m storio, šoninės atramos – 10,45 m ilgio ir 1,05 m storio. Tilto turėklai – 1,29 m aukščio, tilto medinė dalis – 7,08 m pločio. Einant nuo ravelino pusės, tilto atkarpa iki pirmosios bromos yra 5,65 m ilgio. Pirmojoje tarpuvartėje buvo dvivėriai vartai ir vidinė spyna (atstatytame tilte jie neįrengti). Prieš keltuvus esančiose tarpuvartėse vartai būdavo įrengiami siekiant apsisaugoti nuo netikėtų užpuolimų. Kol būdavo keliamas sunkus tiltas, vartus greitai uždarydavo ir užrakindavo. Tarp pirmosios ir antrosios tarpuvartės – keltuvo pakeliamasis tiltas buvo 4,86 m ilgio ir 2,9 m pločio. XVII a. viduryje buvo ir pakeliami tilteliai pėstiesiems (neįrengti). Tilteliai būdavo pakeliami viena svirtimi ir grandine. Antroji tarpuvartė – keltuvas su geležinėmis grandinėmis, prabajais ir sankabomis, kaladėlių lizdelių, pakabinamų su raktais, buvo trys. Tai svirtinio keltuvo tipas. Grandis buvo 1,6 cm storio, svirtis – 8,35 m ilgio. Keltuvo arka yra 3,32 m pločio, šoninės arkos – 0,98 m pločio. Važiuojamoji dalis tarp apsauginių kaladėlių (XVII a. tilte jų nebuvo) yra 2,5 m pločio. Pėsčiųjų takai – l ,34 m pločio. Atstumas tarp antrosios bromos – keltuvo ir trečiosios bromos yra 14 m. Trečioji broma be vartų, dažyta raudonai, 3,3 m pločio arka, šoninių (pėsčiųjų) arkų plotis – 98 cm. Bromos stulpo aukštis – 5,6 m. Atkarpa tarp trečiosios bromos ir papildomų vartų yra 11,53 m. Tarp papildomų vartų pėsčiųjų arkų yra 3,32 m atstumas. Pėsčiųjų arkų plotis – 98 cm. Pakeliamasis tiltas tarp papildomų vartų ir ketvirtosios bromos yra 2,9 m pločio ir 4 m ilgio. Ketvirtoji broma yra mūrinė, jos mūras 5,4 m aukščio, 14,72 m ilgio ir 1,1 m storio. Arka yra 4,5 m aukščio ir 3,8 m pločio. Važiuojamosios dalies plotis 2,6 m. Šoninės (pėsčiųjų) arkos – 0,85 m pločio. Ant šios bromos buvo antrasis svirtinis keltuvas, kuris dabar neįrengtas. Neįrengti ir iškeliami pėsčiųjų tilteliai. 1705 m. žygiuodamas su kariuomene iš Vilniaus į Rygą caras Petras I vėl aplankė Biržus ir keturioms dienoms apsistojo po švedų 1704 m. sprogdinimo išlikusiuose rūmų ar pilies vartų pastato kambariuose. 1709–1710 m. Biržuose stovėjo 7-ojo Astrachanės pulko kuopa, vadovaujama majoro Faminieco. Biržų ir Dubingių Radvilų šakos nuosavybėje tvirtovė išbuvo iki 1731 m., kai L. K. Radvilaitės anūkė Franciška susižiedavo su Nesvyžiaus šakos atstovu Jeronimu Florijonu Radvila. Sužieduotuvėms iširus pastarasis nupirko Biržų valdas už šešis milijonus auksinų. 1760 m. mirus J. F. Radvilai, Biržai atiteko jo broliui mykolui Kazimierui Radilai, o 1762 m. – pastarojo sūnui Karoliui Radvilai. 1790 m. K. Radvilai mirus visi jo dvarai atiteko brolio vaikui Dominykui Radvilai. 1804 m. jis Biržus užstatė grafui Juozui Tiškevičiui, kuris 1811 m. juos nupirko. Nuo to laiko Biržai priklausė Tiškevičiams. 1818 m. Biržus aplankė caras Aleksandras I. Antrąkart čia apsilankęs 1822 m. ir apžiūrėjęs tvirtovės griuvėsius, jis įsakė bajorų maršalkai Aleksandrui Bistromui, kad Biržų pilies niekas neliestų. Kaip XIX a. pradžioje atrodė pilies griuvėsiai, iš dalies yra pavaizduota Pranciškaus Smuglevičiaus tapytame paveiksle (saugomas Varšuvos tautos muziejuje). 1827 m. Biržų pilies rūmų fasado piešinį, rūmų planą, taip pat visos bastioninės pilies planą padarė Vilniaus gubernijos matininkas Velikorodovas. 1856 m. Biržų pilies planą, taip pat patrankas ant pylimų nupiešė dailininkas J. Šantyris (piešiniai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje). Biržų pilies griuvėsius piešė ir Napoleonas Orda. XIX a. pabaigoje pilies kiemo teritorija buvo apsodinta vaismedžiais ir paversta sodu. 1922 m., remiantis žemės reformos įstatymu, pilies teritorija perduota prižiūrėti Biržų miesto valdybai ir Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriui. Pylimai ir kiemas tapo pasivaikščiojimų ir poilsio vieta: buvo suplanuoti ir žvyruoti takai, sodinami medžiai. 1927 m. prie tvirtovės įėjimo prieigų pastatyti bokšteliai su įmūrytomis patrankomis. Ant bokštelių buvo užrašai, skirti įamžinti Biržų miesto magdeburgo teisių gavimą ir patvirtinimą (sunaikinti tarybiniais metais). 1931 m. priešais rūmų priekinį fasadą buvo pastatytas paminklas Jonušui Radvilai (bronzinio biusto autorius skulptorius Juozas Zikaras, pats biustas šiuo metu saugomas BKMS). Tvirtovės kieme buvo įrengti teniso kortai, pastatytas kino teatro pavilijonas. Tuo tarpu patys rūmų griuvėsiai nyko. Tarybiniais metais teritorijoje buvo miesto parkas su gražiomis penkiakampėmis gėlių klombomis, teritorijoje buvo gyvenamasis namas, kuriame gyventojai gyveno iki pat rūmų atstymo. Prieš atstatant rūmus iš pilies rūmų buvo likusi V fasado siena, šoninių ir centrinio fasado bei rūsių dalys. Istoriniai tyrimai. Pirmasis apie Biržų pilį plačiau savo monografijoje 1869 m. parašė Eustachijus Tiškevičius. Tarpukaryje apie Biržų tvirtovę rašė J. Yčas. Pirmasis Biržų pilį, remdamasis archeologiniais tyrimais, plačiausiai nušvietė Karolis mekas. 1969 m. J. Jurginis ir J. Glemža Švedijos karo archyve Stokholme peržiūrėjo 1625 m. Biržų įtvirtinimų planą su tvirtovės pylimo pjūviu bei 1704 m. generolo majoro Adamo Liudviko Levenhaupto vadovaujamos švedų kariuomenės išsidėstymo apie Biržus švedų stovyklos ir atakos planą ir ir gavo jų kopijas. Ši medžiaga architektūros tyrėjams ir istorikams bei restauratoriams padėjo labiau įvertinti tvirtovę, jos statinius, nustatyti jų evoliuciją. Šiuos tyrimus paskelbė J. Glemža. Archyvinę medžiagą apie Biržų tvirtovės istoriją, jos statybą surinko meno istorikas Stasys Pinkus, archyvinius dokumentus skelbė m. Jučas, R. Ragauskienė, D. Karvelis. Šiuo metu pilies istoriją daugiausia tyrinėja D. Karvelis. Architektūriniai tyrimai. Duomenų apie juos nerasta, nors rengiant pilies liekanų konservavimo, restauravimo ir pritaikymo projektus, tokie tyrimai turėjo būti atliekami. Archeologinius Biržų pilies tyrinėjimus 1884 m. pradėjo grafas Jonas Tiškevičius. Tyrinėta vartų vieta, rasti 4 žąslai, senų šovinių, kitų radinių. 1930 m. Biržų muziejaus įkūrėjas daktaras J. Mikelėnas kasinėjo pilies teritorijoje, kur rado koklių, grindų plytelių, švininių langų rėmelių, geležinių dirbinių. Tada rasti XVII a. II puse datuojami kokliai išliko iki dabar. 1960 m. K. Mekas tyrinėjo šalia rūmų griuvėsių PV ir ŠR fasadų, aptiko pastato ir priestato pamatus, aptiko apie 110 radinių. 1961 m. jis tyrinėjo pylimus, rado juos juosiantį mūro kiautą. 1963–1965 m. K. Mekas tyrinėjo vartų pastatą, 1964 m. – bastionus ir jų kakleliuose esančias kareivines, 1964–1965 m. – redutą, 1964–1965 m. – tilto vietą. Vėliau tyrimus tęsė J. Genys (1983 m. šiluminės taros vieta, 1984 m. vandentiekio trasa ir bastionų kakleliai, 1985 m. įvairiose kiemo vietose, 1989 m. PV pylime), R. Songailaitė (1990–1991 m. lietaus kanalizacijos trasa, 2005–2006 m. bastionai), S. Sarcevičius (1994 m. V bastiono parakinė). Pirmasis Biržų pilies liekanų konservavimo projektas parengtas dar 1953 m. (autorius S. Ramunis). 1955–1957 m. analogišką projektą parengė A. Umbrasas. Abiejų projektų tikslas buvo likviduoti avarinę rūmų griuvėsių būklę: buvo sustiprintos avarinės sienos, išmūrytos palangės, iš dalies atkurti langų apvadai, karnizai ir nubyrėjęs tinkas. Sienų viršus ir palangės uždengtos čerpių stogeliais, dalis sienų sustiprinta. 1961 m. A. Urbštas parengė pasiūlymus konservacijos darbams, kur akcentavo objekto kaip komplekso svarbą. Jis siūlė perplanuoti parką, parodyti pylimus kaip gynybinį įrengimą, Remiantis šiais pasiūlymus buvo atstatyti atkastų rūsių skliautai, prie kai kurių rūmų sienų primūryti kontraforsai, pradėtas atstatyti vartų tiltas. 1965 m. S. mikelionis parengė pilies vartų konservacijos – dalinės restauracijos projektinius pasiūlymus, pagal kuriuos vartų pastatų liekanos buvo uždengtos betono akmens karūnėlėmis. Vėliau buvo įrengti laikini mediniai apsauginiai stogeliai. Jis taip pat pasiūlė pilies rūmus uždengti stogu, nes tai geriausia priemonė saugoti autentiškas pilies liekanas. 1970 m. į pilies statinių atkūrimo darbus įsitraukė E. Purlys. Pirmiausia jis parengė 1951–1968 m. atliktų projektavimo darbų suvestinę. 1975 m. jis rūmų restauracijos projekte numatė atstatytuose rūmuose įkurti Biržų viešąją biblioteką bei muziejų, eksponuojantį autentiškas rūmų detales ir elementus fasaduose ir interjeruose. Vėliau buvo projektuojami pilies teritorijos tvarkymo darbai, į pilį nutiestas vandentiekis. 1978 m. įkūrus Biržų restauravimo dirbtuvę, pradėti pilies atstatymo darbai. Daugumos pilies pastatų atstatymo projektų autorius architektas E. Purlys. 1978–1986 m. ant XVII a. buvusių pamatų atstatyti rūmai. Saugant likusius autentiškus mūrus restauruotos sienos, pertvaros, šienautai ir stogas. Vietoj barokinių stiegių panaudotos stiegės vienuolės. Rūsio ir pirmo aukšto patalpose restauruoti geldiniai skliautai, antrame ir trečiame aukšte vietoj medinių sijų panaudotos surenkamosios gelžbetoninės, o kairiajame rizalite – dvi monolitinės perdangos. Pritaikant pastatą Biržų kraštotyros muziejui ir bibliotekai kai kur pakeistas patalpų planas. Rūmų laiptinėse visiškai atstatyta skliautinė jų konstrukcija, karnizai, piliastrai, restauruoti židiniai, kitur atstatyti dūmtraukiai, židinių autentiškos liekanos konservuotos, atstatytos buvusių koklinių krosnių nišos. 2006 m. vienoje iš rūmuose esančių ekspozicinių salių išmūryta XVII a. II pusės Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikų koklinė krosnis. Koklių kopijos pagamintos pagal autentiškus koklius atkūrus senąsias glazūras. 1967 m. parengtas tilto atstatymo projektas (projekto autorius inžinierius Napoleonas Kitkauskas). 1969–1970 m. tiltas atstatytas. Liko neužbaigta tik jo viršutinė dalis su keltuvais. Prabėgus 30 metų, medinė dalis supuvo ir jį 2001 m. teko dar kartą atstatyti. Tiltas stovi ant aštuonių porų kolonų. Vartų pastato liekanos konservuotos, uždengtos čerpėmis. Vartų rūsys yra restauruotas. 1960 m. konservuota parakinė Š bastione, 1964 m. – parakinė P bastione, restauruota 1986 m. rudenį; 1994 m. restauruota parakinė V bastione. 1987 m. betono sienelėmis ir tarp jų pakelta žeme pažymėta pilies teritorijoje buvusi arsenalo pastato vieta, išryškinant pamatų kontūrus ir įvažiavimo arkas. Biržų pilis visuomet buvo susijusi su miesto įtvirtinimais (žr. Biržų miesto gynybinė siena). Pilis datuojama 1589–1704 m. Pilis pasiekiama Vytauto g. Š dalyje pasukus į ŠV pusėje esančią J. Radvilos gatvę (J. Radvilos g. 3). Biržų miesto įtvirtinimai. Biržų miesto įtvirtinimai žinomi tik iš istorinių šaltinių. Dabar paviršiuje nėra jokių jų žymių. Yra išlikusios 6 graviūros ir planai, pagal kuriuos galima lokalizuoti, kokioje vietoje ėjo gynybinė miesto siena. Tai maždaug 1612 m. Tomo makovskio graviūra, 1625 m. švedų puolimo planas, 1645 m. Jono Naronskio-Narūnavičiaus Biržų kunigaikštystės žemėlapis, 1661–1662 m. T. Krell-Spinowskio Biržų miesto planas, 1704 m. generolo majoro Adamo Liudviko Levenhaupto vadovaujamos švedų kariuomenės išsidėstymo apie Biržus stovyklos ir pilies atakos planas bei 1704 m. to paties pilies puolimo graviūra. Šiuos planus papildo fragmentiška istorinė (tyrinėjo Jonas Glemža, Mečislovas Jučas, Stasys Pinkus, Deimantas Karvelis) bei archeologinė (tyrinėjo Karolis mekas, Liudvikas Dzikas, Arūnas Baublys, Roma Songailaitė) medžiaga. Biržų miesto gynybiniai įtvirtinimai kartu su Biržų pilimi sudarė bendrą gynybinį įtvirtinimų kompleksą. Biržų miestas projektuotas atsižvelgiant į jo gynybinius poreikius. Jį iš Š pusės saugojo 1575 m. ant Apaščios upės įrengtas dirbtinis tvenkinys (dabartinis Širvėnos ežeras), iš R pusės – Agluonos upė, V dalį saugojo Biržų pilis – pagrindinis gynybinis šio komplekso vienetas. miestas liko neapsaugotas iš P pusės, kur ir įrengti gynybiniai įtvirtinimai. Jie, kaip ir pati Biržų pilis, kartą buvo rekonstruoti. Biržų miesto įtvirtinimai buvo pirmosios Biržų pilies priešakinės pozicijos. Juos sudarė pylimas ir griovys su vandeniu. Pylime buvo įrengti rontelių tipo pylimo iškyšuliai. Kristupas Radvila Perkūnas, pastatęs Biržų pilį, liepė Biržų miesto magistratui pylime įrengti 4 vartus, iš kurių vienus – už jo lėšas. 1603 m. jam mirus, visi vartai tikriausiai nebuvo neįrengti. T. Makovskio graviūroje pavaizduoti 2 vartai, ties jais – tiltai per griovius. Ankstesnieji (XVI a. pabaigos – 1625 m.) miesto gynybiniai įtvirtinimai prasidėjo prie Biržų pilies R bastiono. Ant kelio į Žemaitiją stovėjusius pilies V (Žemaitijos) vartus galima lokalizuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje (fragmentai rasti 2006 m. tyrinėjimų metu), prie Nepriklausomybės paminklo arba Vytauto gatvėje. Toliau į R buvę Vilniaus (ant kelio į Vilnių) vartai lokalizuojami ties dabartine Karaimų gatve. T. Makovskio plane prie Apačios upės, dabartinėje Žemaitės gatvėje, pažymėti 3 bokšteliai (vieno jų liekanos 1994 m. aptiktos Žemaitės ir Rinkos gatvių sankryžoje). 1625 m. Biržų miesto įtvirtinimų plane kažkokie švedų įtvirtinimai pavaizduoti ir prie reformatų bažnyčios. Čia 1965 m. K. Mekas rado 90 m ilgio, 55 cm storio gynybinės sienos liekanas bei 8,65x9,2 m dydžio, 2,2–2,3 m storio bokšto pamatus, mūrytus iš akmenų ir plytų, rištus renesansiniu būdu. 1625 m. rugpjūčio 8 bei 30 d. Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo kariuomenės Biržų pilies puolimo aprašyme nurodyta, kad per antrą pilies puolimą švedai išsidėstė trimis fortifikuotomis, redutais ir patrankomis įtvirtintomis stovyklomis. Po 1629 m. Biržų miesto gynybiniai įtvirtinimai, kaip ir pati Biržų pilis, buvo perplanuoti. 1636 m. gegužės 24 d. Kristupo II Radvilos instrukcijoje parašyta, kad pylimus aplink miestą supils miestiečiai. Tam jis pažadėjo atsiųsti savo inžinierių, padarysiantį matavimus, kad 1637 m. pavasarį būtų galima pradėti žemės darbus. Kartu miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti 3 mūrinius vartus su karine sargyba. 1640 m. balandį Jonušas Radvila įsakė A. Freitagui išmatuoti miesto pylimus, o miestiečiams kiekvienam kasti miesto pylimą. 1642 m. aplink miestą pradėti pilti pylimai. 1642 m. rugsėjo 20 d. J. Radvila raštu įsakė miestiečiams paruošti kuo daugiau plytų rotušės ir vartų statybai (MABRS, f. ADK, b. 167, 297). 1645 m. J. Naronskio-Narūnavičiaus žemėlapyje pavaizduoti jau įrengti pylimai su grioviais ir 5 lauko redutais. Vėlesnio laikotarpio (XVII a. 5 dešimtmetis – 1704 m.) miesto įtvirtinimai prasidėjo ties pilies Š bastionu ir ėjo palei Širvėnos ežero P pakrante. maždaug ties dabartine reformatų klebonija (Reformatų g. 3a) buvo redutas ar bastionas. Jo liekanas (sienos fragmentus ir bokšto liekanas) dabartinio šventoriaus PV kampe 1965 m. archeologinių tyrimų metu rado K. Mekas. Dalis bastiono 2004 m. archeologinių tyrimų metu rasta prie klebonijos, o šventoriaus Š pusėje atkastas mūrinės 1 m storio sienos fragmentas (tyrinėjo R. Songailaitė). Toliau miesto įtvirtinimai ėjo R kryptimi iki dabartinės J. Janonio gatvės (dabartinės gaisrinės). Čia 1977 m. gaisrinės kieme statant garažus aptikti apie 9,2x4 m dydžio akmens mūro pamatai, kurie galėjo priklausyti vienam iš gynybinės sienos bastionų. Pirmasis 1965 m. į Biržų miesto įtvirtinimus atkreipė dėmesį K. Mekas. 2001 m. duomenis apie įtvirtinimus apibendrino J. Genys ir A. Baublys. Įtvirtinimų vietos sistemingai archeologiškai netyrinėtos. Galimas jų vietas 1965 m. atkasė K. Mekas (Š sienos vartų gynybinis bokštas ir Vilniaus vartai P sienoje). Biržų miesto įtvirtinimai datuojami XVI a. pabaiga – 1704 m. L.: Mekas, 1966; Čerbulėnas, 1987, p. 216; Genys, Baublys, 2001, p. 221–224.

CC BY-NC-SA (opens in new window)

Provided by Vilnius University Faculty of Communication