You're viewing this item in the new Europeana website. View this item in the original Europeana.

Papilys

Papilio dvaro įkūrimą reikėtų sieti su Astikais. manoma, kad Jurgis Radvila (apie 1480–1541) Papilio dvarą perėmė iš Astikų apie XVI a. 4 dešimtmetį, o po jo mirties, 1541 m., Papilio dvarą paveldėjo jo sūnus mikalojus Radvila Rudasis. 1561 m. Papilys minimas kaip Radvilų valda. Tais metais inventoriuje pažymėtas gyvenamas namas su keturiais langais. 1568 m. M. Radvila Rudasis sūnaus Kristupo Radvilos Perkūno vestuvių su Ona Sobkovna proga atidavė jam Papilio pilį, dvarą, miestelį su visais palivarkais – iš viso 500 valakų. Dovanojimo rašte įvardyta Papilio pilis ir dvaras, Biržai tuo metu minimi tik kaip miestelis. Taigi Papilyje bus stovėjusi pirmoji medinė šio regiono Naujųjų laikų pilis. Papilyje dažnai gyveno Radvilų šeima. Papilyje rastas herbinis koklis su 1591 m. data, kurią galime laikyti Papilio naujos įtvirtintos rezidencijos pastatymo metais. Gavęs Papilio valdą K. Radvila Perkūnas čia ėmė kurti dvarą – rezidenciją. Išlikusiuose 1606 ir 1610 m. Papilio dvaro inventoriuose aprašyti visi dvaro pastatai. „Dvaro rūmai buvo nauji, kryžmos formos, mediniai, dengti malksnomis, apjuosti grioviu ir pylimu. Į rūmus per perkasą buvo tiltas. Per tilto vidurį į griovį stovėjo atramos. Be reprezentacinių dvaro rūmų, stovėjo dar du seni gyvenamieji namai, keli tvartai, įvairūs ūkiniai pastatai“. Netoli šio dvaro buvo palivarkas, kuriame gyveno Papilio dvaro ekonomas. Prie dvaro veikė vienų girnų vandens malūnas (Misius, 2002, p. 9). Papilio valda labai nukentėjo per 1625–1627 m. švedų karą. 1625 m. rugpjūčio 7 d. Papilio seniūno laiške Kristupui II Radvilai rašoma, kad„priartėję prie Biržų, švedai paėmė visus gyvulius Ageniškyje ir aplinkiniuose kaimuose, sudegino Papilio dvarą, nužudė Papilio paseniūnį ir Ageniškio tijūną“ (Biržų istorijos apybraižos, p. 71). Kadangi laiške neišskiriama, kas Papilyje buvo sudeginta – dvaras ar palivarkas – tik remiantis kitais šaltiniais galima teigti, kad buvo sudegintas tik palivarkas.„Nes 1631 m. Kristupui II išvykus į minską, jo žmona Ona Kiškaitė net keturias savaites gyveno Papilio dvare, po to nuvyko į Vyžuonas“ (Biržų istorijos apybraižos, 116). Abejotina, kad K. II Radvila būtų statęs naujus rūmus Papilyje, kai reikėjo rūpintis Biržų pilies statyba. K. Radvilos Perkūno statytus rūmus Zomkelyje tikriausiai sudegino Reimerio kariuomenė. Papilio dvaro administratorius Dovydas Vechmanas 1659 m. Boguslavui Radvilai rašė: „praėjusią žiemą visiškai sudegė pusė Papilio miestelio. Papilio dvaro senuosiuose rūmuose apsistojusi Reimerio vadovaujama kariuomenė namus sudegino“ (Misius, 2002, 11). Po to jie nebebuvo atstatyti. Liko tik iš palivarko išaugęs dvaras ir miestelis. Istorinių tyrimų duomenis papildo 1957 ir 2006 m. archeologinių tyrimų medžiaga. Apie 1957 m. kasinėjimus žinoma tik iš Papilio pagrindinės mokyklos istorikų būrelio metraščio ir tų kasinėjimų metu surinktų radinių, saugomų RKM (9 vinys ir 65 kokliai). „Tik nuėmus velėną, pasipylė įvairaus dydžio akmenys, kurie pakasus truputį giliau, išsidėstę puslankiu ŠR kalvelės gale. Puslankio PV pakraštyje akmenys stambūs. Tai pastato pamatai. Nuėmus puslankiu išsidėsčiusius akmenis, palikome tiesia linija išsidėsčiusius akmenis PV puslankio pakraštyje ir ėmėme kasti toliau į V. 20 cm gylyje atsidengė aiškūs pastato pamatai. Pamato išorinėje Š pusėje, radom daug koklių šukių. Pastebėjome anglių, suodžių, molio gabalų, čerpių. Tai būta gyvenamo pastato. Akmenų aptikome daugybę, įvairių koklių: spalvotų, blizgančių įvairiais ornamentais papuoštų, paprastų rudų neglazūruotų, bet taip pat ornamentuotų įvairiais raštais, gėlėmis, kvadratėliais. Labai daug aptikome ir molinių puodų šukių. Radome storų plytų ir čerpių keletą gabalų, kalvio pagamintų vinių“. Radiniai datuoti XVI a. viduriu. 2006 m. Zomkelyje esančio pasato liekanose ištirti 3 plotai (iš viso 80 m2), nustatyti du jo statybos laikotarpiai, kurių vėlyvesnis datuojamas XVI a. pabaiga – XVII a. Šio laiko kultūrinis sluoksnis yra 50 cm storio. Daugumą radinių sudaro XVI a. pabaiga datuojami kokliai (rasti keli šimtai šukių nuo maždaug 70 koklių). Rastas ir geležinis profiliuotas durų vyris, vinių. Bent 4 rūšių koklių ornamentika tokia pati kaip Biržų pirmosios pilies rūmų krosnių. Rasti kokliai sudaro visą krosnies vaizdą: rasti plokštieji kampiniai augaliniu ornamentu, karniziniai, karūniniai, plokštieji keturiais dumbančiais kvadratais, krosnies viršutinės dalies papuošimas – koklis-vazelė. Čia buvo ir centrinis herbinis koklis su 1591 m. data ir tiesiai žiūrinčiu ereliu. Tai rodo, kad rasta mažiausiai viena sugriuvusi krosnis. Išorinėje griovio šlaito pusėje kastoje perkasoje pirminis paviršius rastas 2,3 m gylyje. Griovio šlaitas buvo sutvirtintas plūkto molio bei molio su dolomitais sluoksniu. Paties griovio dugnas yra tik 30 cm giliau dabartinio. Papildomai 1992 m. į R nuo Zomkelio suartoje senojoje gyvenvietėje 8 m2 plotą tyrinėjo A. Baublys, aptikęs 40–80 cm storio XV a. pabaigos – XVII a. kultūrinį sluoksnį. Papilio įtvirtinta dvarvietė, vadinama Zomkeliu, užima Š–P kryptimi pailgą ovalų 47x34 m dydžio plotą (aikštelę), apjuostą 15–19 m pločio viršuje, 2–2,5 m gylio grioviu 3,5–9 m pločio dugnu. Aikštelės centre yra 17x7,5 m dydžio iki 1 m aukščio pailgas Š–P kryptimi kauburys – rūmų pastato vieta (kai kur dar matyti pamatų akmenys). Įtvirtinta dvarvietė apaugusi lapuočiais medžiais, aikštelė – senomis liepomis. Pastato Š dalyje žymi 8x3 m dydžio pailga R–V kryptimi perkasa. Kitos 6x2 m dydžio perkasos vieta yra į V nuo pastato pamatų. Tai 1957 m. šios vietos kasinėjimų žymės. Pamatų P dalis irgi apardyta skersinio griovio (gal tai apie 1955 m. Remeikos kastos duobės liekanos?). Pirmasis Papilio įtvirtintą dvarvietę 1956 m. išmatavo P. Tarasenka. 1957 m. balandžio mėnesį juos kasinėjo Papilio vidurinės mokyklos istorijos mokytojos I. Radzevičienės vadovaujami mokiniai, 2006 m. – R. Songailaitė. Papilio įtvirtinta dvarvietė datuojama XVI–XVII a. Papilio įtvirtinta dvarvietė pasiekiama Papilio P dalyje pasukus Piliakalnio gatve iki namo Nr. 12 (yra į PV nuo jo). L.: Tarasenka, 1956, p. 91; Lietuvos, 1975, p. 194; Misius, 2002; Songailaitė, 2007.

CC BY-NC-SA (opens in new window)

Provided by Vilnius University Faculty of Communication