You're viewing this item in the new Europeana website. View this item in the original Europeana.

Kaunas

Kauno pilies liekanos stovi vakariniame Kauno senamiesčio pakraštyje, ant kairiojo Neries kranto. Šiuo metu yra išlikusi tik pietinė antrosios mūrinės pilies dalis su pietrytiniu apvaliu ir pietvakariniu keturkampiu bokštais, pietine siena ir dalinai išlikusiomis vakarinės ir rytinės sienos liekanomis. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje XIV a. buvo pastatytos keturios mūrinės kastelio tipo pilys. Lietuvoje šiuo metu stovi gerai išlikusi Medininkų pilis, Kauno pirmosios pilies nė pėdsako nėra žemės paviršiuje, ant jos liekanų buvo pastatyta antroji Kauno pilis. Krėvos ir Lydos pilys yra dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Visos šios pilys jau nuo seno yra susilaukusios tyrinėtojų dėmesio, jų pastatymo tikslai, statybos pradžia ir raida labai įvairiai interpretuojama ir aiškinama. 1989 – 2000 m., atnaujinus Kauno pilies archeologinius kasinėjimus buvo ištirtas 1265 m2 plotas. Paskutiniųjų metų tyrinėjimai papildė jau turėtas žinias apie Kauno piliavietės apgyvendinimo pradžią, pirmos ir antros pilies statybos etapus, vystymosi raidą. Tačiau nauji duomenys daugeliu atvejų prieštarauja iki šiol vyraujančiai nuomonei apie abiejų Kauno pilių statybos pradžią ir raidos etapus bei aplinkybes. Lietuvos pirmųjų mūrinių pilių datavimui didžiausią įtaką turėjo archeologo K.Meko, tyrinėjusio Kauno, Biržų, Medininkų, Liškiavos, Trakų pusiasalio, Klaipėdos pilis, archeologinis palikimas ir autoritetas. Gal būt , datuodamas pirmąsias LDK mūrines pilis XIII-XIV a.pr., K.Mekas atidavė duoklę romantizmui ir visuotiniam norui niekuo neišsiskirti nuo aplinkinių kraštų, bet jo tyrinėjimų metodika, racionalus požiūris į archeologinių sluoksnių ir architektūros objektų tarpusavio priklausomybę pagrindė tolimesnius tiek pilių, tiek viduramžių miestų tyrinėjimus Lietuvoje. Prie ankstyvo pirmųjų Lietuvos mūrinių pilių datavimo nemažai prisidėjo ir tai, kad apie jas nemažai rašė architektūros istorijos specialistai. Pagrindinį dėmesį skirdami pilių planinei struktūrai, statybos etapų raidai, mūro konstrukcijoms ir technikai, dažnai nekritiškai vertindavo XVI-XVII a. istorinius šaltinius ir XIX a. autorius. Bene vienintelis, suabejojęs ankstyvu Medininkų pilies datavimu yra akademikas J.Jurginis. Šiuo metu piliavietėje matomi antros Kauno pilies mūrai yra pastatyti ant išlikusių po žeme pirmosios pilies sienų. Piliavietėje yra susiklostęs 1.80-3.50 m storio kultūrinių sluoksnių klodas, gynybiniuose grioviuose jo storis siekia iki 10 m. Šiuo metu jau galime piliavietėje susiklosčiusių kultūrinių sluoksnių klodą suskirstyti į penkis horizontus, atitinkančius abiejų Kauno pilių raidos etapus: 1. Senovės gyvenvietės sluoksnis datuotinas X-XII a. 2. Pirmosios Kauno pilies pastatymo ir sugriovimo sluoksnių horizontas, datuojamas XIVa. vid.-1362m. 3. Po pirmos pilies sugriovimo ir iki antros pilies pastatymo susiformavęs buvusių medinių įtvirtinimų horizontas. 4. Antros pilies pastatymo ir gyvavimo metu susidariusių sluoksnių horizontas, datuotinas XIV-XVa. riba-XVII a. viduriu. 5. Antros pilies sunykimo, griuvimo sluoksnių horizontas, datuotinas XVII a. viduriu-XX a. Pagal daugiamečių archeologinių tyrinėjimų duomenis pirminis Nemuno ir Neries santakos reljefas XIV a. gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Pačioje Nemuno ir Neries santakoje buvo apie vieno hektaro dydžio sala. Neries kairiojo kranto pirmosios viršsalpinės terasos šlaito kraštas buvo apie 40 m į rytus nuo dabartinės vagos. Apatinės salpinės terasos aukštis buvo apie 20 m lygyje. Daug žemiau tekėjo tiek Nemunas, tiek Neris. Geologų nuomone, pirminis Neries dugno paviršius buvo 17.0 m, vandens- 19.0-19.5 m lygyje. Iki XX a. pr. Neries dugnas buvo užneštas sąnašomis ir pakilo per 2.5-3.0 m, o XIV a. Neris jau tekėjo netoli pirmos pilies sienų. Viršsalpinės terasos paviršius piliavietėje yra 26.20-26.70 m lygyje, t.y. apie 7 m aukščiau buvusio Neries vagos vandens paviršiaus. Į rytus terasos paviršius kiek pakyla ir didesnėje Kauno senamiesčio dalyje, arčiau Nemuno yra 27.00-27.50 m aukštyje. Pirmoji Kauno pilis buvo pastatyta ant Neries pirmos viršsalpinės terasos šlaito krašto, apie 600 m į šiaurės rytus nuo Nemuno ir Neries santakos ir apie 450m į šiaurę nuo Nemuno vagos. Vieta Kauno piliai buvo pasirinkta neatsitiktinai, ją apsprendė čia numatomos statyti valstybinės tvirtovės tikslas - ginti vandens kelią Nerimi į sostinę Vilnių, bei perkėlas ir brastas, buvusias Neryje netoli santakos. Buvo atsižvelgta ir į santakos žemės reljefą pastatant pilį siauriausioje vietoje tarp Neries ir į rytus nuo piliavietės buvusių senvagės liekanų, kurios padėjo lengviau kontroliuoti praėjimą į Neries kairiojo kranto slėnį. Pirmoji Kauno pilis buvo pastatyta buvusios senovės gyvenvietės vietoje. Kasinėjimų metu visoje piliavietės teritorijoje buvo rastas iki 40cm storio pilkai rusvo juodžemio sluoksnis su degėsiukų pėdsakais. Gyvenvietės sluoksnio nerasta už pilies pietinio gynybinių griovių. Gyvenvietėje rasta medinio užstatymo pėdsakų, apie galėjusius būti gyvenvietės įtvirtinimus jokių duomenų neturime. Pagrindinę radinių dalį sudaro lipdytų ir apžiestų virimo puodų pakraštėlių ir sienelių šukės. Indų molio masėje gausu sudeginto ir grūsto granito priemaišų, sienelės pilkai rusvos, rusvos spalvos, puoštos 3-4 lygiagrečių linijų juostomis. Indų viršutinė dalis ir pakraštėliai menkai profiliuoti, atrodytų, kad jie turėjo išpūsto į šonus kibirėlio formą. Rastos indų šukės yra vienodos savo atlikimo technologija, forma ir ornamentika. Rasta keramika neturi XIII-XIV a. indams būdingų bruožų ir ją reiktų datuoti X-XII a. Pagal kultūrinio sluoksnio intensyvumą, radinių skaičių, mažą jų įvairovę ir nedidelį gyvenvietės plotą, ją reikėtų priskirti prie eilinių, trumpą laiką egzistavusių vidurio Lietuvos gyvenviečių ir datuoti X-XII a. Gyvenvietė buvo apleista gerokai anksčiau, negu pradėta statyti pirmoji Kauno pilis. Į rytus nuo piliavietės buvo rasti gyvenvietės sluoksniai, kurios įsikūrimas ir egzistavimas, kaip vėliau paaiškėjo, yra tiesiogiai susijęs su pirmos ir antros Kauno pilių statybos etapais. Sluoksnyje buvo rastos kelios dešimtys indų šukių, arbaleto strėlės antgalis. Didesnė dalis indų nulipdyti ir apžiesti iš molio masės, su gausia sudegusio ir sugrūsto granito kristalų priemaiša. Dauguma indų buvo ornamentuoti štampuotu pailgų trikampių įkartėlių, stačiakampių ir apvalių duobelių eilių ornamentu. Šiuo ornamentu indų šonai buvo puošiami nuo pakraštėlio ir beveik iki pat indo apačios. Rasti užstatymo pėdsakai, buitinė keramika rodo, kad į rytus nuo pirmosios pilies, jau iškasus rytinį gynybinį griovį, įsikūrė gyvenvietė, užimanti apie 1.5 ha plotą. Gyvenvietė sudegė 1362 m. pilies puolimo metu. Netiesiogiai tai patvirtintų rastos arbaleto strėlės antgalis, niekuo nesiskiriantis nuo surinktų pirmosios pilies puolimo sluoksnyje. Ne kurie radiniai, rasti gyvenvietės sluoksnio paviršiuje, lestų teigti, kad gyvenvietėje buvo gyventa ir prieš pat antrosios pilies statybą. Tai iš gerai paruoštos, be priemaišų molio masės žiestų, redukcinėje aplinkoje degtų indų sienelių šukės,čerpės- vienuolės dalis. Antrosios Kauno pilies statybos metu, platinant rytinį gynybinį griovį, iškastas žvyras buvo paskleistas aplinkinėje teritorijoje ir palaidojo gyvenvietės kultūrinį sluoksnį. Nei Kauno, nei jo pilies vardai neminimi nei viename XIII-XIV a. pradžios istorijos šaltinyje ir kronikoje. Ilgas ir sunkus Prūsijos užkariavimas neleido kryžiuočių ordinui skirti bent kiek didesnio dėmesio Lietuvai ir apsaugojo ją nuo rimtesnių puldinėjimų iki pat XII a. devinto dešimtmečio. Livonijos ordinas iki XIV a. ketvirto dešimtmečio apsiribojo tik šiaurės Lietuvos puldinėjimais, be to dažnai buvo priverstas gintis nuo sėkmingų lietuvių žygių. Tik 1333 m. Livonijos magistras pasiekė Ukmergę, 1334 m. – Dubingius. Apie tai su pasigyrimu kronikoje rašoma: “Ir tada jis su savaisiais buvo per keturias mylias nuo Vilniaus”. Pagrindinius Kryžiuočių ordino smūgius XIIIa. pab. - XIVa. pirmoje pusėje turėjo atlaikyti Žemaitija ir Gardino pilies kryptis. Jau 1384 m. užpuolama Bisenės pilis Žemaitijoje ir sudeginama Gardino pilis. 1389 m. kryžiuočiai pastato kairiajame Nemuno krante Ragainės ir Skalvių pilis, 1313 m. Kristmemelio pilį, 1336m. - Marienburgo pilį tarp Veliuonos ir Pieštvės, 1337 m. Bajerburgo pilį, 1343m. - Jurgenborgo pilį. Nors dalis pilių buvo lietuvių sugriautos, ordino strategija buvo aiški: statant pasienio pilis skverbtis į Lietuvos gilumą. 1291 m. pastatyta Junigėdos pilis (nuo 1336 m. Veliuonos) iki 1319 m. buvo puolama 11 kartų, o 1292 m. pilis buvo bandoma užimti net du kartus. Tuo pačiu laikotarpiu kartu su Junigėda buvo puolama ir Pieštvės (Seredžiaus) pilis, Kauno kryptimi niokojami Gaižuvos ir Paštuvos valsčiai, buvę tarp Dubysos ir Nevėžio. Su Nemuno ir Neries santaka ir artimiausiomis Kauno apylinkėmis XIII a. pab. Yra susiję du įvykiai: 1294-1300 m. Ragainės komtūras sudegino šventąjį Romainių kaimą, kuris yra lokalizuojamas Nemuno ir Nevėžio santakos apylinkėse. 1295 m. reiso metu kryžiuočių būrys niokojo Gardino apylinkes ir po to laivais Nemunu žemyn bandė pasiekti Ordino valdas. Tačiau prie Junigėdos buvo sulaikyti ir tik daliai jų pavyko pasprukti. Veliuonos pilis buvo puolama 1337,1339,1348,1357,1360 metais, paimta tik vieną kartą - 1348m., ir vėl atstatyta 1349m. Beveik visada greta jos minimas ir Pieštvės (Seredžiaus) pilies vardas. Kaip matome XIII a. pabaigoje ir iki pat XIV a. vidurio kryžiuočių puolimus Kauno kryptimi sulaikė Junigedos - Veliuonos ir Pieštvės medinės pilys, išstovėjusios iki 1363 metų, ir neleidusios Ordinui laisvai judėti Nemunu. Kauno vardas šiose kovose neminimas. Taip pat platūs Kauno senamiesčio tyrinėjimai neduoda pagrindo teigti, kad XIV a. pirmoje pusėje būtų bent kiek plačiau gyventa Nemuno ir Neries santakoje, nekalbant jau apie didesnės gyvenvietės ar miesto egzistavimą. Kauno vardas pirmą kartą paminėtas 1361 m. Ordino maršalas pasiuntė Įsruties viršininką į Kauną, bet žygio metu kryžiuočiai nepajėgė persikelti per Nemuną. Tais pačiais metais Ragainės komtūras “Aukštesniesiems pareigūnams įsakius ir leidus…[išvyko] su prisiustais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo gilumo ir aukštumo,ir pastatyti mašinų sienodaužių ir t.t., bei pranešti tų duomenų magistrui, nes ateinančią žiemą manė pulti Kauną.” 1362 m. kovo mėnesio pradžioje aukščiausi ordino pareigūnai“ su rinktiniais savo pavaldiniais, ir magistras su Prūsijos karo pajėgomis išvyko [į žygį] prieš Kauną, vesdamiesi drauge svečius iš Anglijos, Italijos, Vokietijos”. Įdomu pažymėti, kad nei viena Kryžiuočių ordino žemėse rašyta kronika nemini Livonijos magistro dalyvavimo Kauno pilies puolime, apie tai kalbama tik H.Vartbergės “Livonijos Kronikoje”. Pilies puolimas prasidėjo po kovo 13 dienos, privertus atsitraukti Kęstučio kariuomenę. Nuo Neries iki Nemuno, matyt panaudojant senvagės liekanas, buvo iškastas griovys su pylimais ir aštriakuolių tvora. Pilies šturmas tęsėsi daugiau kaip mėnesį ir pilis buvo paimta, kaip matosi iš Marburgiečio kronikos, tik su didžiulėmis pastangomis ir nuostoliais. Kad tai buvo neeilinis Ordino žygis Lietuvoj rodo ir kruopštus pasiruošimas pilies šturmui. Išankstinė žvalgyba ir apgulos mašinų, įrangos gamyba, visų Prūsijos karinių pajėgų ir Livonijos ordino dalyvavimas, parodo, kokią grėsmę kryžiuočių planams kėlė mūrinės Kauno pilies pastatymas. V. Marburgietis, aprašydamas pilies puolimą, mini 3500 žmonių įgulą. Tai nereali ir tiesiog būdinga to meto tradicijai tendencija padidinti savo priešininko jėgas, tuo pačiu sureikšminant savo pergalę. Tas pats V. Marburgietis aprašydamas kryžiuočių antpuolį įvykusį 1364 metų žiemą, pamini, kad Žeimių krašte buvo sugautas pas lietuvius perbėgęs Livonijos maršalo tarnas Hankė Pašedachas. “Kai jo paklausė kiek [lietuvių] buvo užmušta Kaune, jis pasakė kaip buvo iš tikrųjų- bent 350”. Šis gynėjų skaičius atsižvelgiant buvusį pirmos pilies perimetrą ir kiemo plotą (mūsų paskaičiavimu - 5200 m2) yra pats optimaliausias. Toks gynėjų skaičius atitinka Lietuvos vėlyvus piliakalnius tyrinėjusio dr. G. Zabielos nuomonę, kad 1-2 metrus pilies sienų perimetro gynė vienas karys. Šiuo metu nežinome ir turbūt niekada nebesužinosime tikslaus pirmosios pilies plano, nes Neris iki XIX a. pab. nuplovė didesniąją piliavietės dalį su joje stovėjusiais pirmos ir antros pilies bokštais, sienomis ir pastatais. Išliko tik pietinė pirmos ir antros pilies sienos, bei vakarinės ir rytinės sienų liekanos. Vakarinės išlikusios sienos ilgis yra 29 m, rytinės - 28 m. Išlikusi dalis kartu su pilies sienomis užima apie 2500 m2 plotą. Šiokias tokias nuorodas į buvusią pilies plano formą duoda išlikusių sienų kryptis ir pilies pastatymas ant pirmos viršsalpinės terasos šlaito. Pilies rytinės ir pietinės sienos kampas yra status, vakarinė ir pietinė siena sudaro apie 60° kampą. Atrodytų, kad pilis turėjo netaisyklingos trapecijos formą su stačiu pietrytiniu kampu. Jeigu pilies paskirtis buvo kontroliuoti laivų judėjimą Nerimi ir ginti brastas bei perkėlas, jos vakarinė ir šiaurės vakarų sienos turėjo būti atgręžtos į Neries vagą. Hipotetiškai galima nustatyti ir sienų ilgius. Jei vakarinė ir šiaurės vakarų sienos sudarė ne mažesnį kaip 120° kampą, tai jų ilgis turėtų būti 75 ir 65 m, rytinės sienos ilgis - 90 m. Pilies sienų perimetras būtų 328 m, plotas apie 6000 m2 , kiemo plotas apie 5200 m2. Visa piliavietė su gynybiniais grioviais turėjo užimti apie 3.5 - 4.0 ha. Tai tik vienas iš galimų pilies formos ir dydžio variantų Kauno pirmosios pilies gynybinį kompleksą sudarė pilies sienos, priešpilis ir gynybiniai grioviai iš rytų ir pietų pusės. Pradžioje buvo pastatytos pilies sienos, po to iškastas gynybinis griovys ir sumūrytos priešpilio sienos, bei pastatyti du bokštai gynybinio griovio papėdėje priešpilio sienų pietrytiniame ir šiaurės vakariniame kampe. Greičiausiai likusių dviejų bokštų, turėjusių būti priešpilio sienų pietvakariniame ir šiaurės rytiname kampe iki 1362 m. puolimo nespėta pastatyti. Statybinės medžiagos iš Kauno apylinkių buvo atvežamos į piliavietę Nerimi ir Nemunu. Pilies sienų pamatai sumūryti iš įvairaus dydžio lauko riedulių, kurie buvo sukrauti į iškastą vertikaliais šonais tranšėją, surišant juos baltu riebiu kalkių skiediniu. Iškasta žemė paskleista abiejuose pamatų duobės pusėse. Mūrijant pamatus nebuvo laikomasi kokios nors lauko riedulių dėjimo sistemos, tik pamato viršus lygintas dedant smulkesnius akmenis. Pamato šoninio paviršiaus apatinė dalis neglaistyta, kalkių skiedinys dėtas tik akmenų susilietimo vietose. Pamato storis svyruoja nuo 2.40- 2.60 m. Pamatai įgilinti per 07-1,5 m. Pilies sienų storis išlikusiose ir tyrinėtose vietose svyruoja nuo 2.35 iki 2.50 m. Siena mūryta iš lauko riedulių, surišant juos baltu, riebiu kalių skiediniu. Lauko rieduliai sienose sumūryti dedant plokščią šoną į išorę. Labai aiškių eilių negalima atsekti, be to sienos paviršius lygintas užkaišiojant tarpus akmenų skalda ir užtrinant paviršių kalkių skiediniu. Mūro konstrukcija kiautinė: sienų šonai mūryti iš stambesnių lauko riedulių, vidus užpildytas smulkesniais akmenimis, kalkių skiediniu, kuriame pridėta plytų nuoskalų. Plytų priemaiša buvo būtina sienų monolitui sutvirtinti. Apie išorinę sienų pusę jokių duomenų neturime, nes statant antrąją Kauno pilį, jos sienos buvo pastorintos į išorę ir dengia išlikusią pirmos pilies sieną. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad išorinėje sienų pusėje prie sienų buvo supilti suplūktos žemės pylimai, kurių aukštis buvo nuo 1.5 iki 2.00 m. Po 1362 m. puolimo kryžiuočiams sugriovus pilį, tiek išorėje, tiek kiemo pusėje susidarė iki 1.5 m storio griuvenų sluoksnis. Išorinėje visų sienų pusėje griuvenų sluoksnio apačioje buvo surinkta ir apmatuota keli šimtai sveikų plytų. Plytos pagamintos gana grubiai, nelygiais paviršiaus, bet gerai išdegtos. Vienos plytos turi braukas, kitos ne, formatas tam įtakos neturi. Išskirtos dviejų formatų plytos: 1. 29.0-31.5X13.7-17.5X6.0-9.1 cm 2. 25.2-28.8X12.5-13.5X6.1-8.0 cm Kadangi plytos guli griuvenų sluoksnio apačioje, jos yra išardytos iš viršutinės sienų dalies. Dviejų formatų plytos apmatuotos Medininkų, Lydos, Krėvos pilyse. Medininkų pilyje iš stambesnio formato plytų mūryti šaudymo ir vartų angų kraštai, kampai, sienų viršus. Iš mažesnio formato sumūryta dekoratyvinė apdailos juosta šiaurinėje ir rytinėje sienoje. Tokie patys konstruktyviniai, architektūriniai ir gynybiniai elementai, mūryti iš skirtingo formato plytų turėjo būti ir Kauno pilyje. Apie pilies sienų aukštį galima spręsti tik lyginant Medininkų, Lydos, Krėvos pilių sienų aukščius, kurie siekė 14- 15,15,12-13 m. Kadangi savo plotu Kauno pilis buvo mažiausia kastelinių pilių tarpe, jos sienų aukštis turėjo būti ne mažesnis kaip dvylika metrų.Pilyje bokštų nebuvo, nerasti ir dveji kronikose minimi vartai. Išlikusi nenuplauta Kauno pirmosios pilies kiemo dalis užima apie 2150 m2 plotą. Vienoda kultūrinių sluoksnių stratigrafija, negausūs archeologiniai radiniai visame pirmosios pilies kieme verčia suabejoti iki šiol priimtu pilies datavimu XIII a. pab. - XIV a. pr. Daugiausia abejonių ankstyvu pilies datavimu sukėlė tai, kad kieme nerasta bent kiek ryškesnio kultūrinio sluoksnio, turėjusio susidaryti jei pilis būtų pastatyta XIII a. pab. Šalia pilies sienų rasti iš pamatų duobės iškasto ir šalia paskleisto žvyro ir statybos metu nubyrėjusio kalkių skiedinio sluoksneliai. Į rytus nuo vakarinės sienos kiemo sluoksnį galima atsekti tik iš nežymių degėsių pėdsakų. Net prie rytinės sienos buvusių pastatų kiemo sluoksnis siekia 1-2 cm ir jį sudaro degėsiai. Arčiau pilies sienų ant anksčiau minėtų sluoksnių guli suvirtusių medinių pastatų, ar šaulių galerijos konstrukcijų liekanos. Jos užpiltos degėsių, žvyro, nuo karščio suskilusių lauko riedulių mišinio sluoksniu, kuris vietomis siekia iki 40 cm storio. Tolyn nuo pilies sienų sluoksnis plonėja ir pranyksta arčiau kiemo vidurio. Šis sluoksnis susidarė 1362 m. Kauno pilies puolimo metu. Apie pilies kieme stovėjusius pastatus šiuo metu žinių turime nedaug. Dauguma gyvenamųjų medinių ir ūkinių pastatų stovėjo prie pilies sienų, nors kelios stulpavietės rastos ir centrinėje kiemo dalyje. 1989-1998 m. kieme buvo ištirtas apie 400 m2 plotas, ir pilies kiemo sluoksnyje rasta tik virš 40 indų šukių, keletas bronzinių papuošimų liekanų, įtveriamų peilių nuolaužų. Kiemo sluoksnyje rasti virimo puodai buvo lipdyti ir vėliau apžiesti, jų forma ir puošyba visiškai skiriasi nuo piliavietėje egzistavusios senovės gyvenvietės keramikos. Tai iki 26 cm aukščio ir 31 cm skersmens, pūstais, profiliuotais šonais ir ryškiai išreikštais pakraštėliais indai. Jų šonai, pradedant peteliais, ir beveik iki pat dugno, puošti štampuotų pailgų trikampėlių, duobelių eilių ornamentu. Trikampiais puoštų puodų peteliai yra viršutinėje dalyje, duobelių eilėmis puošti puodai turi labiau išpūstus šonus. Gal būt, skirtingos paskirties indai turėjo skirtingą ornamentiką ir formą. Tik kelios indų šukės buvo puoštos lygiagrečių, horizontalių linijų ornamentu. Visiškai tokios pačios virimo puodų šukės buvo rastos anksčiau minėtos, į rytus nuo piliavietės buvusios, XIV a. gyvenvietės teritorijoje. Be didesnės apimties gyvenvietės tyrinėjimų sunku pasakyti ar joje gyveno pilies statytojai, ar įgula, ar gyvenvietę įkūrė pilį aptarnaujantys žmonės. Vienaip ar kitaip, tiek pilis, tiek gyvenvietė iki 1362 m. pilies sunaikinimo sudarė funkciniais ryšiais susijusį kompleksą. Gal būt, ši gyvenvietė yra laikytina Kauno miesto užuomazga. Kitą, ir pagrindinę pirmosios Kauno pilies kiemo radinių dalį sudaro arbaleto, lanko strėlių ir iečių antgaliai, keli kirviai, neaiškios paskirties plieniniai medinių konstrukcijų apkalai ir kiti dirbiniai, panaudoti 1362 m. pilies puolimo ir gynybos metu. Vien arbaleto ir lanko strėlių antgalių rasta apie 180. Didžiausias jų kiekis aptiktas prie pilies pietvakarių kampo. Čia tiek kieme, tiek sienų išorėje rasta apie 120 strėlių antgalių, keli ietigaliai. Čia rasti ir keturi labai reti Lietuvoje arkbalistos strėlių antgaliai Didesnioji arbaleto ir lanko strėlių antgalių dalis priskirtina kryžiuočių ordino ginkluotei. Kieme rastų radinių kiekis, susijęs su pilies gyvavimu, sudaro mažesniąją visų radinių dalį. Tai vienalaikė savo forma, puošyba, gamybos technologija ir paskirtimi buitinė keramika ir keli metaliniai dirbiniai. Jei pilis būtų gyvavusi ilgesnį laiką, radinių kiekis ir jų įvairovė tikrai būtų buvusi didesnė. Šį teiginį, nors ir netiesiogiai, patvirtintų tik keliomis dešimtimis skaičiuojamas rastų suvalgytų ir išmestų gyvulių kaulų kiekis. Tuo tarpu antros Kauno pilies XV a. pirm. pusės kiemo sluoksnyje buvusių kaulų kiekis skaičiuojamas šimtais ir jie rasti apie 90 m2 plote. Pažymėtina, kad tiek pirmos, tiek antros pilies kieme rastų kaulų didesnioji dalis priklausė naminiams galvijams, avims, ožkoms, paukščiams ir tik apie 15% - medžiojamiems žvėrims. Pastačius pilies sienas gynybiniai grioviai buvo iškasti prie rytinės ir pietinės pilies sienų. Susijungdami su Neries vaga, jie atskyrė ir gynė piliavietę nuo sausumos pusės. Apie pirmosios pilies griovių plotį šiuo metu aiškių duomenų neturime, nes antrosios pilies statybos metu gynybiniai grioviai buvo praplatinti. Ties pietinės sienos viduriu antros pilies gynybinio griovio plotis viršuje siekia apie 65 m, piliavietės pietrytiniame kampe - 52-54 m pločio. Siauriausia vieta yra išlikusi prie šv. Jurgio bažnyčios šiaurės vakarų kampo. Čia ir antrosios pilies gynybinio griovio plotis siekia tik apie 40 m. Gal būt, toks ir buvo pirmosios Kauno pilies gynybinio griovio plotis. Jo ilgis galėjo siekti apie 300 m. Įrengiant gynybinius griovius, iš jų galėjo būti iškasta apie 70000 m3 žvyro. Pilies rytiniame ir pietiniame griovyje buvo rastas dumblo sluoksnis, kurio storis pietrytiniame griovio kampe siekia 2.10 m. Dumblo paviršiuje rasti radiniai datuojami XVI a. a. puse - XVII a. pr. Tuo metu ir baigia formuotis dumblo sluoksnis. Bet ir šiuo atveju kyla klausimas, ar pirmosios Kauno pilies grioviuose buvo vandens, nes pagrindinė dumblo masė nusėdo antrosios pilies egzistavimo metu. Pagal tyrinėjimų duomenis gerai žinoma, kad statant antrąją pilį grioviai buvo platinami ir gal būt, gilinami. Gynybinio griovio dugnas rastas pietrytiniame griovio kampe yra apie 18.00 m lygyje, 4.50 m gylyje nuo dabartinio griovio dugno. Greičiausia, antros pilies statybos metu išliko tas pats griovio gylis, gal net buvo išsaugotos priešpilio sienelių dalys, o patys grioviai buvo tik praplatinti apie 15-20 m. Todėl, net jei XIV a. Neries dugnas buvo apie 17.00 m, o vandens paviršius 19.0-19.5 m lygyje, ir pirmosios Kauno pilies dugne pastoviai galėjo būti apie 1.0-1.5 m vandens. Pirmoji Kauno pilis buvo pastatyta prie Neries kairiojo kranto viršsalpinės terasos šlaito krašto. Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo pilies sienų leidosi natūralus upės šlaitas. Tarp vakarinės sienos ir šlaito krašto likusi apie 6 m pločio aikštelė buvo užpilta žeme, suformuojant apie 4 m pločio ir 1.9-2.0 m aukščio pylimą prie vakarinės pilies sienos. Nuo Neries vagos kranto iki pilies sienų kilo nuolaidus 8-9 m aukščio šlaitas. Šiuo metu beveik pilnai yra išlikusi viršutinė priešpilio aikštelė prie pilies pietinės, ir dalis aikštelės prie rytinės pilies sienos. Dalį aikštelių užėmė prie pilies sienų supiltas 1.70-1.80 cm aukščio ir 5-7 m pločio pylimas. Pilies kiemo paviršius, supylus pylimus prie sienos ir griovio krašto, liko apie du metrus žemiau. Pietinio gynybinio griovio šlaitas išliko toks, koks buvo iškastas pirmos pilies statybos metu. Jis leidžiasi į griovį 30° kampu, ant jo paviršiaus pastebėti apdegusio ir žalio molio pėdsakai. Molio sluoksniais sutvirtintas tik ant griovio krašto supilto žvyro pylimo pietinis šlaitas. Griovio šlaitui nusileidus iki 21.35-21.60 m lygio, išilgai pietinės sienos buvo sumūryta priešpilio sienelė, kuri juosė visą viršutinę piliavietę ir jos ilgis galėjo būti apie 400 m. Priešpilio sienelės storis nevienodas: pietiniame griovyje jos storis svyruoja nuo 1.20 iki 1.40 m, rytiname- 1.50 m. Storiausia sienelė sumūryta vakariniame priešpilyje,kur jos storis yra apie 2.0 m. Sienelės mūro konstrukcija kiautinė: šonai mūryti iš stambesnių lauko riedulių, plokščius šonus sudedant į išorę, plyšius tarp jų užkaišant skaldytais akmenimis. Mūro vidus užpildytas riebiu kalkių skiediniu. Priešpilio sienelės sumūrytos ta pačia, kaip ir pilies sienos mūrijimo technika, tik jos šonai neglaistyti kalkių skiediniu. Pastačius sieneles vidinėje jų pusėje buvo suformuotos 2.0-2.6 m pločio aikštelės, galėjusios turėti ir gynybinę paskirtį. Pietinio ir rytinio priešpilio sienelių aukštis nuo įrengtų vidaus pusėje aikštelių paviršiaus nebuvo didesnis kaip 2 metrai. Aukštesnė galėjo būti vakarinio ir šiaurės vakarų priešpilio siena. Prie sienelių pamatų išorinės pusės yra supilti plūkto žvyro ir priesmėlio pylimėliai, 40°-45° kampu besileidžiantys į gynybinio griovio dugną. Pylimėlių viršus yra apie 1.2-1.6 m žemiau aikštelių paviršiaus. Pietinio ir rytinio priešpilio sienelių paskirtis buvo dvejopa. Kadangi gynybinis griovys buvo iškasta upės sunešto žvyro sluoksnyje, jos saugojo vidinį šlaitą nuo galimų nuoslinkių, o tokie rasti tyrimų metu piliavietės vakariniame kampe. Kartu sienelės galėjo būti panaudotos gynybai pradiniuose pilies sienų puolimo etapuose, ar kritiniais puolimo momentais. Aktyviai gynybai labiau pritaikyta vakarinio priešpilio siena, pastatyta nuo pilies sienų besileidžiančio natūralaus šlaito apačioje. Nuo upės pilį gynė tik nuolaidus šlaitas, prie pilies sienų galima buvo patekti išsilaipinus upės pakrantėje. Todėl čia ir buvo pastatyta savo storiu prilygstanti pilies mūrams priešpilio siena. Tyrinėjimų metu atkasus priešpilio sieną, išorinėje jos pusėje buvo rasta įvairaus dydžio lauko riedulių krūva. Jei tai būtų priešpilio sienos ardymo metu suverstos griuvenos, tarp jų būtų kalkių skiedinio, vidinio mūro užpildo liekanų. Atrodytų, kad lauko rieduliai yra sukrauti ir paruošti sienos statybai, o 1362 m. puolimo metu svarbus taktiniu požiūriu piliavietės kampas nebuvo baigtas statyti. Gal būt ir Kauno pilis buvo paimta tik todėl, kad sumanytų įtvirtinimų statyba nebuvo baigta iki 1362 m. puolimo pradžios. Tyrinėjant rytinį gynybinį griovį buvo rastos senesnio statinio liekanos. XVI a. statant bastėją, jos sienos buvo sumūrytos tiesiai ant išlikusio mūro, panaudojant jį kaip pamatų pagrindą. Išliko tik statinio pamatai ir apie 2.0 m aukščio antžeminė dalis. Statinio plotis yra 10.75 m, išlikęs jo šonas atgręžtas į pietryčius. Statinio pamatas greičiausiai monolitinis, tokia pat yra ir antžeminė dalis, nebent sienų storis buvo didesnis negu 2.70 m, nes tiek rastas pamatas centrinėje dalyje yra atsikišęs nuo bastėjos mūro. Mūrijimo technika niekuo nesiskiria nuo naudotos statant pilies ir priešpilio sienas. Prie pamato supiltas toks pat pylimėlis, besileidžiantis į griovio dugną, kaip ir prie priešpilio sienų. Pagal mūro techniką ir kultūrinių sluoksnių stratigrafiją, gynybinio griovio apačioje rastą statinį reiktų priskirti V. Marburgiečio minimam bokštui iš Nemuno pusės. Atrodytų, kad bokštas, bent jau apačioje buvo kvadratinis, 10.75x10.75 m dydžio. Jo apatinė dalis apie 2 m nuo pamatų galėjo būti monolitinė. Bokšto viršutinė dalis turėjo iškilti virš aikštelės per 5-6 m. Tuo atveju bokšto aukštis nuo pamatų galėjo siekti 13-14 m, jame užteko vietos įrengti 3-4 aukštus su mediniais perdengimais. Bokštas buvo pastatytas apie 14 m į pietryčius nuo pilies sienų pietrytinio kampo. Jo paskirtis buvo ginti pilies kampą ir Nemuno vartus, buvusius rytinėje pilies sienoje. Priešpilio sienelės jungėsi prie bokšto šonų, pasisukdamos į vidaus pusę ties priešpilio pietrytiniu kampu. V.Marburgiečio kronika mini ir antrą bokštą, stovėjusį, greičiausia priešpilio šiaurės vakarų kampe. Pagal priešpilio planą, dar du bokštai turėjo būti pastatyti jo pietvakariniame ir šiaurės rytų kampe. Apie pilyje turėjusius būti tiltus jokių žinių neturime. Greičiausia, buvo pastatytas tik vienas medinis tiltas, kuriuo per rytinį gynybinį griovį buvo patenkama į pilies Nemuno vartus. Tai patvirtintų ir į rytus nuo piliavietės buvusi XIV a. gyvenvietė. Gal būt, kažkokios tiltinės konstrukcijos buvo pastatytos ir prie vakarinio priešpilio sienos priešais Neries vartus. Kauno pilį iš kitų aptvarinių pilių išskiria visų pirma tai, kad ji vienintelė sugebėjo daugiau kaip mėnesį (nuo 1362 m. kovo 13d. iki balandžio 16 d. ) atlaikyti Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų jungtinės kariuomenės šturmą, buvo paimta, sugriauta ir niekada daugiau nebeatstatyta. Mūrinių pilių statyba buvo būtinybė, iššaukta gresiant rimtam valstybės gyvavimo pavojui. Jos buvo statomos būtinu laiku, aiškiai nustatytose strateginėse kryptyse ir konkrečiam uždaviniui atlikti. Gal būt, jas reiktų vadinti ne pilimis, o valstybinėmis tvirtovėmis. Jų negalėjo pastatyti vietos, ar žemės bendruomenės, tam neturėdamos nei materialių nei fizinių galimybių. Iš viso galima būtų padaryti išvadą, kad realios galimybės ir sąlygos statyti mūrines pilis susidarė greičiausiai Gedimino valdymo pabaigoje, o būtinybė iškilo po 1348 m. Strėvos mūšio, nes šis Kryžiuočių ordino žygis buvo pirma reali grėsmė LDK sostinei Vilniui. Antrosios Kauno pilies mūrinės pilies pastatymas po jos sugriovimo 1362 m. mokslinėse publikacijose siejamas kronikose ir metraščiuose minimomis 1363,1368,1376 m., ir 1382–1392 m. ir vėlyvesnėmis datomis. Teigiama, kad jau tuo metu buvo pastatyta mūrinė, su bokštais kampuose pilis, pritaikyta gynybai nuo artilerijos. Pats teiginys apie mūrinės pilies, pritaikytos gintis nuo artilerijos, statybą XIV a. antr. pusėje, sukelia daug abejonių. Artilerija Kryžiuočių ordino kariniuose veiksmuose Lietuvoje pirmą kartą minima 1381 m., Lenkijoje – 1383 m. Artilerijos pabūklai net Kryžiuočių ordino pilyse XIV a. antr. pusėje dar buvo gan retas ginklas. Pirmosios mūrinės pilys, kurių architektūroje galima atsekti išplanavimo ir konstruktyvinių elementų, pritaikytų gynybai nuo artilerijos, yra Pamaryje 1398-1406 m. kryžiuočių pastatyta Bytovo (Bütow) ir tuo pačiu metu perstatyta Ragainės (Ragnit) pilis. Įtvirtinimai pritaikyti gynybai nuo artilerijos Kryžiuočių ordino sostinėje-Marienburgo pilyje buvo pradėti statyti tik po Žalgirio mūšio. Lenkijos karalystės teritorijoje pirmos tokios senų pilių rekonstrukcijos buvo pradėtos vykdyti tik XV a. 2 - 4 dešimtmetyje.Po Didžiojo Kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. prasidėję dinastiniai nesutarimai ir kovos su pertraukomis užtruko apie 15 metų. Todėl labai abejotina, kad minimu laikotarpiu Lietuvos valstybė buvo pasiruošusi stambesnių karinių objektų statybai. Pirmą kartą Senojo Kauno pilis po 1362 m.sugriovimo yra paminėta 1363 ir 1368 m. Henriko Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau, nors Henrikas Vartbergė gerai skyrė Senojo ir Naujojo Kauno piliavietes, jo paminėtą Kauno pilies atstatymą 1363, 1368 m. reiktų laikyti apsirikimu. Neabejotinas atrodytų Vygando Marburgiečio 1376 metų Kauno pilies puolimo aprašymas, ir ten įvykęs mūšis, kurio metu žuvo nemažai kryžiuočių ordino brolių. Bet pilies puolimo nemini joks kitas to laiko istorinis šaltinis. Kronikose gana plačiai aprašytas 1385 m. Nemuno ir Neries santakoje įsitvirtinusio Skirgailos mūšis su kryžiuočių kariuomene, kuriame minima įtvirtinta stovykla. Antrą kartą Skirgaila prie Kauno 1390 m. vėl bandė sutrukdyti ordino kariuomenei persikelti per Nerį, bet po nepavykusio mūšio buvo priverstas pasitraukti. Šiame karinių veiksmų epizode istoriniai šaltiniai jokių įtvirtinimų nemini. Pirmą kartą atstatyta Kauno pilis neabejotinai yra paminėta 1401 m., tačiau ji igulos buvo sudeginta tų pačių metų rudenį. 1989-2000 m. archeologinių tyrinėjimų metu pilies kieme buvo užfiksuotas kultūrinių sluoksnių horizontas, susiklostęs po pirmos pilies sugriovimo 1362 m ir iki antros mūrinės pilies pastatymo Jį reikia priskirti trečiajam Kauno piliavietės raidos etapui, kurio metu piliavietėje buvo pastatyti mediniai- moliniai įtvirtinimai. Įtvirtinimai buvo išsidėstę 1362 m. sugriautos pirmosios pilies kiemo pietinės dalies sienų perimetro ribose. Sugriovus pirmąją Kauno pilį, piliavietėje sienų perimetro ribose susidarė griuvenų pylimas, uždengęs sienų likučius. Šie išlikę griuvenų pylimai ir buvo panaudoti statant medinius - molinius įtvirtinimus. Pylimo viršuje, matyt, buvo pastatytos medinės įtvirtinimų sienos, apdrėbtos moliu. Rastų įtvirtinimų liekanas sudaro trys lygiagretūs grioviai iškasti šiaurės-pietų kryptimi, ir tarp antro ir trečio griovio esanti stulpaviečių eilė. Pietvakariniame piliavietės kampe buvo pastatytas stačiakampis apie 9,5-10 m pločio medinis pastatas. Jo sienos galėjo būti pastatytos iš vertikaliai stovinčių rastų, storai apdrėbtų molio sluoksniu. Jei pastatas atliko ir gynybines funkcijas, jis, greičiausia, turėjo ir antrą aukštą. Pastatas buvo orientuotas šiaurės - pietų kryptimi ir stovėjo apie 5 m į rytus nuo besileidžiančio į Nerį upės vagos šlaito krašto. Jo ilgio negalima nustatyti, nes jo šiaurinį galą, greičiausia, nuplovė Neris, o pietinio galo liekanos buvo suardytos statant antrosios mūrinės pilies pietvakarių bokštą. Pastatas dalinosi į dvi pagrindines vidaus erdves: vakarinė patalpa buvo apie 3,6 m pločio, rytinė apie 5,30 m pločio. Tarp pastato vakarinės sienos ir Neries šlaito, ant palikto vakarinio griuvenų pylimo galėjo stovėti medinė gynybinė siena. Pastato liekanų viduje buvo rasta plytų, jų nuolaužų, kalkių skiedinio trupinių. Dalis trečiajame sluoksnių horizonte rastų plytų buvo sumūrytos pastate stovėjusioje puodyninių koklių krosnyje, kitos plytos pateko į suverstus sluoksnius iš mums šiuo metu nežinomo, pietvakarineje piliavietės dalyje pastatyto mūrinio statinio. Apie numanoma mūrinį statinį šiuo metu nieko konkretaus pasakyti negalime, išskyrus tai, kad jis stovėjo rytinėje pagrindinio pastato pusėje , ir tai galėjo būti ir mūrinis sargybos, ar donžono tipo bokštas, arba amunicijos sandėlys. Antro, skirto įgulai medinio, gyvenamojo pastato liekanos buvo rastos centrinėje piliavietės dalyje. Visas pastatytų įtvirtinimų dydis liks nežinomas, nes Neris yra nuplovusi visą šiaurinę Kauno piliavietės dalį. Piliavietės gynybinis griovys, greičiausia, nebuvo rekonstruotas, o išliko toks koks buvo pirmosios Kauno mūrinės pilies pastatymo metu. Įtvirtinimų statybos metu galėjo būti atstatyta ir į rytus nuo pirmos pilies buvusi gyvenvietė, sudeginta 1362 m. puolimo metu. Medinių-molinių įtvirtinimų sluoksnių horizonte rasta labai mažai archeologinių radinių. Rasta vos kelios virimo puodų, dvi jau miesto keramikai priskirtinų indų šukės, ir keturi įmoviniai strėlių antgaliai, puodyninių koklių fragmentai. Rastųjų virimo puodų fragmentai pagal savo gamybos tecnologiją prikirtini tradicinei to laikmečio buitinei keramikai, savo forma nesiskiriantys nuo pirmos pilies sluoksniuose rastų virimo puodų. Tačiau visiškai skiriasi jų ornamentika. Iki šiol medinių įtvirtinimų sluoksniuose nerasta nei vienos, ištisai vertikalių įkartėlių juostomis puoštos virimo puodo šukės. Įtvirtinimų kultūrinių sluoksnių horizonte rastų virimo puodų sienelės ir viršutinė indo dalis puoštos tik tradiciniu bangelių, lygiagrečių horizontalių įbraukimų ir istrižų įkartėlių ornamentu. Įtvirtinimų pagrindinio pastato viduje be tradicinės keramikos, kartu rasta ir vieno indo pakraštėlio ir sienelių šukė, bei indo molinio dangtelio dalis, puodyniniai kokliai, pagaminti pagal naujas, iki tol nenaudotas technologijas, XIVa. vid.- antroje pusėje atėjusias į Lietuvą iš Vakarų Europos. Šios keramikos pasirodymą Kaune reiktų sieti su naujomis istorinėmis aplinkybėmis, susidariusiomis po 1398 m. Salyno sutarties. Tuo metu turėjo prasidėti ir miesto užuomazgų formavimasis, ir su ekonomine- politine veikla neišvengiamai susijusi prekyba. O pagyvėję prekybiniai ryšiai ir sąlygojo naujų, iki tol nežinomų, buitinės keramikos gaminių atsiradimą Kauno piliavietėje. Todėl peršasi mintis, kad XIV a. pab.-1401m. Kauno piliavietėje stovėjo tik archeologinių tyrinėjimų metu rasti mediniai - moliniai įtvirtinimai. Bene artimiausios savo konstrukcija ir pastatymo laikotarpiu Kauno piliavietėje atrastiems mediniams-moliniams įtvirtinimams yra XIV-XVa. pradžioje Panemunėje Kryžiuočių ordino pastatytos medinės pilys. Archeologinių tyrinėjimų duomenys leidžia teigti, kad po pirmos mūrinės Kauno pilies sugriovimo 1362 m., piliavietėje XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje buvo pastatyti tik mediniai-moliniai įtvirtinimai, ant kurių griuvėsių stovi dabartinės, antrosios mūrinės Kauno pilies liekanos. Jeigu apie pirmąją mūrinę Kauno pilį rašoma daugelyje Kryžiuočių ir Livonijos kronikų, ypač plačiai atpasakojant jos puolimą ir sugriovimą 1362 metais, o piliavietė dažnai minima XIV a. antroje pusėje, tai apie antrąją Kauno pilį XV a. pradžioje turime tik vieną žinutę. Ragainės komturas iš Tilžės savo laiške ordino magistrui rašo, kad Kaune yra 600 žmonių igula, kuriai įsakyta gintis, jeigu pasirodys mažesnė priešo kariuomenė, jeigu didelė – liepta pilį padegti, o patiems trauktis į Trakus. Gaila, kad paskelbtas ne visas tekstas, tik lenkiška laiško anotacija, kurioje nėra smulkesnės informacijos. Tai pirmas šiuo metu žinomas antrosios Kauno pilies paminėjimas. Antras Kauno pilį pamini Burgundijos riteris Žilberas Lanua (Ghillbert Lannoy) 1414 m. žiemą Nemuno ledu vykęs iš Trakų į Prūsiją. Kaune jis nesustojo, bet pravažiuodamas pastebėjo didelį sustiprintą miestą ir labai gražią, didelę pilį. Antrosios mūrinės Kauno pilies yra išlikusi tik pietinė jos dalis , su apvalaus pietrytinio ir keturkampio pietvakarinio bokštu ir pietinės sienos liekanomis. L.: Abramauskas, S.K. 1963.K voprosu geneza krepostnych sooruženii tipa kastel v Litvie. Statyba ir architektūra 3. Vilnius; Annalista Thorunensis. 1866. Scriptores rerum prussicarum.3 Leipzig; Baglasov, S.G., Trusov, O.A. 1981 Istoriko- architekturnyje issledovanija i restavracija Lidskogo zamka. L:ietuvos TSR architektūros klausimai 7.Vilnius; Dusburgietis, P. 1985. Prūsijos žemės kronika. Vilnius; Gudavičius,E. 1998. Mindaugas. Vilnius; Jurginis, J. 1971. Medininkų pilis. Lietuvos pilys. Vilnius; Latvis, H. Vartbergė, H. 1991. Livonijos kronikos. Vilnius; Lietuvos architektūros istorija. 1987. Vilnius; Lietuvos istorijos šaltiniai. 1955. T.1. Vilnius; Marburgietis, v. 1999. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius; Mekas, K. 1960. Kauno pilis. Mokslas ir gyvenimas 4.Vilnius; Mekas, K. 1971. Kauno pilis Lietuvos pilys. Vilnius; Mekas, K. 1993. Kauno pilies tyrinėjimai jo architektūros raidai nušviesti. Vilnius; Raulinaitis, A. 1964. Gynybinės Kauno miesto sienos. Lietuvos TSR architektūros klausimai 2.Vilnius; Skuodis, V. 1979. Neries ir Nemuno upių dugninio aliuvio susidarymas ties Kauno senamiesčiu. Geografinis metraštis XVI. Vilnius; Tautavičius, A. 1996. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius; Tkačou, M.A. 1977. Zamki Belarusii (XIII-XVII st.). Minsk; Tkačou, M.A. 1978. Abarončyja zbudovanni zachodnich ziamel Belarusii XIII-XVIII st.st. Minsk; Tkačou, M.A.Trusov, O.A. 1988. Istoričeskije i architekturno-archeologičeskije issledovanija Krevskogo Zamka. Lietuvos TSR architektūros klausimai 9.Vilnius; Zabiela, G. 1995. Lietuvos medinės pilys. Vilnius; Žalnierius, A. 1989. Kauno ištakų ir ankstyvosios raidos archeologinių tyrinėjimų problemos. Vakarų baltų archeologija ir etnografija. Klaipėda; Žalnierius, A. 1990. 1989 m. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai / Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius; Žalnierius, A. 1996. 1991-1994 m. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai / ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius; Žalnierius, A. 1998. 1996 m. Kauno pilies rytinio gynybinio griovio tyrinėjimai / ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius; Žalnierius, A. 2001. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai 1999-2000 m. / ATL 2000-2001 metais. Vilnius; Žalnierius, A. 2002. Pirmoji Kauno pilis. / Kauno istorijos metraštis. Kaunas; Žalnierius, A. 2004. Kauno piliavietė XIVa. antroje pusėje – XV a. pradžioje. / Kauno istorijos metraštis. Kaunas; Žalnierius, A. 2004.The first Kaunas castle. / Castela maris Baltici. Vilnius; Žalnierius, A. 2006. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai 2005 m. / ATL 2000-2001 metais. Vilnius.

CC BY-NC-SA (opens in new window)

Provided by Vilnius University Faculty of Communication