You're viewing this item in the new Europeana website. View this item in the original Europeana.

Panemunė

Mūrinė Panemunės pilis žinoma ir Vytėnų vardu. Panemunės dvaro savininko ir rūmus pradėjusio statyti Janušo Eperješo 1608 m. testamento ištraukoje minimas tik dvaras. Dvaro rūmai minimi ir 1624 m. dokumente. Mūrine pilimi rūmai vadinami tik J. Eperješo anūko Adomo Chrizostomo ir jo brolio 1674–1675 m. turto dalybų liudijime. Tačiau šis dokumentas surašytas esant gana sudėtingai finansinei giminės padėčiai, todėl galima įtarti ir tam tikrą norą „pagražinti“ turimą nuosavybę. Dar ir 1828 m. teismo sprendime dėl Gelgaudų turto perdavimo kreditoriams Panemunė vadinama dvaru, nors tuose pačiuose dokumentuose yra ir „Zamkaus“ vardas. Panemunės įtvirtinto dvaro įvardijimas pilimi susijęs ir su tuo metu įsigalinčiu romantizmu. Panemunės dvaras priklausė garsiai Žemaitijos bajorų Stankevičių–Bilevičių giminei, kuri 1595 m. užstatė dvarą J. Eperješui, o 1597 m. jį jam ir pardavė už 14 tūkst. kapų grašių. Dvaro pardavimo akto inventoriuje minimas dvaro pastatas, klojimas, daržai, užtvankos ir malūnai, kūdros ir dvarui priklausiusios žemės valdos. Mūriniai statiniai ar jų griuvėsiai akte neminimi. 1624 m. dokumente jau kalbama apie rūmus su visais jo mūrais ir pastatais. Atrodo, dvaro rūmai buvo pradėti statyti apie 1604 m., o pradiniame statybos etape iki 1610 m. ant Nemuno viršutinio šlaito iškyšulio R galo buvo pastatytas dviaukštis gyvenamasis R korpusas, pradėtas Š, ūkinis korpusas, kiemas aptvertas gynybinės sienos imitacija. R korpuso išorinių sienų pamatai mūryti iš įvairaus dydžio lauko riedulių, plytas naudojant tik išlyginant eiles. Pirmo aukšto patalpos buvo skirtos rūmų šeimininkų aptarnavimui. Centrinėje V pusės dalyje buvo rūmų vestibiulis, Š patalpoje – laiptinė į antrą rūmų aukštą, penkiose prie R sienos įrengtose patalpose buvo virtuvė ir duonos kepykla. Prie P sienos vidurio pristatytas dviaukštis pastatas ir PV bokštas. Visi šie statiniai sudarė trapecijos formos vidaus kiemą. Pastatus šildė koklinės krosnys su herbiniais (rastas koklis su J. Eperješo herbu ir inicialais) bei žaliai glazūruotais ir dvispalviais kokliais (rasta apie 30 jų variantų su stilizuotais augaliniais, geometriniais, zoomorfiniais ir antropomorfiniais ornamentais). Kiti korpusai J. Eperješui esant gyvam nebuvo užbaigti, o kai kurie nebuvo net pradėti. Dvaro rūmų ansamblį apie 1604–1610 m. sudarė R ir Š korpusai, V ir P kiemo sienos bei prie jos buvę pastatai ir renesansinė arkada. Pirmame etape pastatyti ir PR bei PV cilindriniai keturaukščiai bokštai. S. Pinkus teigia, kad dvaro statybai tuo metu galėjo vadovauti šeimos draugas ir verslo partneris, Vilniaus pilies architektas ir horodničius P. Nonhartas. Po Janušo Eperješo mirties jis paminėtas tarp testamento vykdytojų, be to, 1611–1612 m. jo statytame Gaižiūniškių dvare galima pastebėti stilistinių ir konstruktyvinių analogijų su Panemunės dvaru. Po J. Eperješo mirties trys jo sūnūs – Kauno pavieto pastalininkas Kristupas, žemaičių stalininkas Jurgis ir Jonas – lygiomis teisėmis paveldėjo Panemunės dvarą. Vėliau Jurgis Eperješas, išpirkęs iš Jono jo dalį, savo ir atpirktąją dalis padovanojo Kristupui Eperješui, kuris XVII a. viduryje rekonstravo rūmų ansamblį, pakeisdamas durų ir langų angas ir pastatydamas du bokštus ŠV ir ŠR ansamblio kampuose. Rekonstrukcijos metu P korpusas buvo paverstas centriniu, sumūryta nauja aukštesnė barokinė arkada. Prie korpuso Š sienos XVII a. pabaigoje buvo pristatytas požeminis stačiakampis priestatėlis, kuris galėjo būti naudojamas kaip tualeto ar virtuvės nuotekų surinkimo bunkeris. K. Eperješas XVII a. viduryje perstatė bent dalį rūmuose stovėjusių krosnių (rasti kokliai su jo inicialais) su neglazūruotais ir polichrominiais kokliais. Apie 1670 m. K. Eperješo sūnus Adomas Chrizostomas Eperješas pastatė kelias naujas krosnis. Jų kokliai puošti stilizuotu augaliniu geometriniu ornamentu ir heraldiniais motyvais. Rasti kokliai ir su išskustais K. Eperješo inicialais ir data. Eperješų giminė Panemunės dvarą valdė iki 1753 m. Vis blogėjant finansinei padėčiai dvaro ansamblis nyko ir buvo menkai prižiūrimas. Tai atsispindėjo ir pardavimo inventoriuje, kuriame minimos suirusios rūmų krosnys. Tačiau dvarą įsigijęs pulkininkas L. Igelstromas jau 1759 m. dvarą pardavė Akmenės seniūnui, LDK vėliavininkui A. Gedgaudui. Po antrųjų vedybų praturtėjęs A. Gedgaudas po 1783 m. atliko kapitalinę dvaro rūmų rekonstrukciją. Renesansinis ansamblis su uždaru kiemu buvo perdirbtas į „U“ plano rūmus. Nugriautas Š korpusas, o jo vietoje užtverta tvora su dvejais vartais. Prie V sienos buvo pristatytas naujas korpusas. Klasicistinės rekonstrukcijos metu buvo pakeistas patalpų išdėstymas ir jų paskirtis, fasaduose atsirado klasicistinių architektūros elementų, sumažinant ir iškertant naujas langų angas ir keičiant jų apipavidalinimą. Tuo metu iš baltai ir žaliai glazūruotų, lygiu paviršiumi koklių buvo sumūrytos naujos krosnys. Dalis koklių ornamentuoti pieštu mėlynu ir žaliu augaliniu ir zoomorfiniu ornamentu. Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo Antanas ir Jonas Gedgaudai, Panemunės dvaras buvo sekvestruotas ir perėjo Vilniaus Valdinių rūmų žinion. Panemunės pilis stovi aukšto dešiniojo Nemuno kranto šlaito iškyšulyje, kurį iš visų pusių, išskyrus V, supa dirbtiniai kaskadiniai tvenkiniai, besileidžiantys į Nemuno slėnį. Šiuo metu visiškai išlikę V ir P rūmų korpusai su PV ir ŠV bokštais, 1994–1995 m. buvo atstatytas apgriuvęs R korpusas, kiek anksčiau išvalyti ir į žemės paviršių iškelti XVIII a. pabaigoje nugriauto Š korpuso rūsio pamatai. Iš PR ir ŠR bokštų išliko tik užkonservuotos pamatų ir dalies sienų liekanos. Nuo XIX a. 4 dešimtmečio dvaro rūmai pamažu nyko ir tik kartais buvo panaudojami ūkiniais tikslais. Dabar jie yra priklauso Vilniaus dailės akademijai. 1954 m. architektūriniais tyrimais pradėti Panemunės įtvirtinto dvaro renovacijos darbai. 1956 m. R korpuse archeologinius tyrinėjimus atliko Karolis Mekas, atkasęs ŠR bokšto pamatus ir R korpuso vidų. Vėliau dvaro rūmų V, Š ir R korpusus tyrinėjo E. Milčiūtė (1959–1960 m.) ir Algirdas Žalnierius (1994 ir 2002 m.). Mūrinio dvaro laikotarpio radinius sudaro plokštiniai krosnių kokliai, įvairios paskirties buitinė ir statybinė keramika, stiklo ir metalo dirbiniai. 1959–1960 m. tyrinėjimų metu buvo nustatytas Š korpuso plotis ir jo jungtis su V korpusu, rastos dalies pertvarinių sienų vietos, laiptinių į korpuso rūsį liekanos. Kieme rastas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Tarp Š korpuso ir šlaito krašto susiformavo iki 1,2 m storio kultūrinis sluoksnis, kurio didesnę dalį sudaro XVII–XVIII a. rūmų rekonstrukcijų ir griovimo metu supilti griuvenų sluoksniai. Čia buvo rasti senesni sluoksniai, sietini su buvusio Bilevičių dvaro mediniais pastatais, kurių buvo vienas ar keli mediniai, bent kartą degę. Kultūriniuose medinio dvaro sluoksniuose rasta XVI a. puodyninių ir plokštinių krosnių koklių fragmentų, buitinės keramikos, kurią galima datuoti XV–XVI a. 1994 m. tyrinėjimų metu iki XVII–XVIII a. grindų lygio išvalytos R korpuso vidaus patalpos, rasti ankstyvesni medinio dvaro kultūriniai sluoksniai. Prie V korpuso sienos rastos dviejų lauko riedulių grindinių liekanos ir neaiškios paskirties sienos pamatas, pastatytas vėlesnių rekonstrukcijų metu. Prie R korpuso rasti dviejų „U“ raidės formos panašios konstrukcijos tualeto kabinų pamatai, statyti vienu metu pirmame statybos etape. Dvarvietės V teritorijoje, 16 m į P nuo rūmų ŠV bokšto, ties centrine V korpuso dalimi rastos čia stovėjusio pastato R dalies pamatų liekanos. Pamatų PR kampas yra išardytas iki pat apačios. Galbūt pastatas ar jo griuvėsiai buvo nugriauti rūmų statybos metu, panaudojant išrinktas plytas ir lauko riedulius kaip statybinę medžiagą. Pastatas yra 13,2 m pločio, vidaus plotis – 9,5 m. Pamatai 1,61–2,02 m pločio. Pamatų mūre vyrauja įvairaus dydžio natūralūs lauko rieduliai, plytos ir jų nuoskalos naudotos tik tarpams tarp riedulių užpildyti ir išlyginti pamatų šoniniams paviršiams. Plytos buvo 27,5–28,6x14,5–15,5x7,5–8,5 cm dydžio. Šiuo metu datuoti ir nustatyti rasto pastato liekanų pirminę paskirtį yra sudėtinga. Pagal reljefo ypatumus stovėjusio pastato V galas turėtų remtis į kalvos šlaito apačią ir jo forma galėjo būti artima apie 13x13 m dydžio kvadratui. Mūrinis statinys buvo sulygintas su žeme XVII a. pradžioje statant dvaro rūmus. Panemunės pilį juosia tvenkinių sistema (3 tvenkiniai), kurių įrengimo istorija netyrinėta. Panemunės pilis datuojama 1604–1831 m. Panemunės pilis pasiekiama Jurbarko–Kauno plentu (yra 14 km nuo Jurbarko, 300 m į Š nuo šio plento einant taku arba galima važiuojant iš Š pusės keliu per Panemunės gyvenvietę). Radiniai saugomi vienoje rūmų P korpuso pirmo aukšto patalpoje (1959–1960 m.) bei Kaune, M. K. Čiurlionio nacionaliniame dailės muziejuje (1994 ir 2000 m.). L.: Pinkus, 1971, p. 185–224; Baršauskas, 1987, p. 233–236; Žalnierius, 1996, p. 180–185; 2005a, p. 153–157; 2005b, p. 133–160.

CC BY-NC-SA (opens in new window)

Provided by Vilnius University Faculty of Communication