You're viewing this item in the new Europeana website. View this item in the original Europeana.

Raudonė

XVII–XVIII a. sandūros Kiršenšteinų giminės genealogijos aprašyme minima, kad jų protėvis valdant Žygimantui Augustui iš Prūsijos persikėlė į LDK ir paliko vieną sūnų, tuometinių Kiršenšteinų senelį Krišpiną Kiršenšteiną, kuris be kitų dvarų, pastatė ir Raudonės dvarą. K. Kiršenšteinas vertėsi medienos ir medžio produktų (pelenų, potašo ir kt.) eksportu į Prūsiją. Šio verslo pelnas ir buvo naudojamas Raudonės pilies statyboms. Pagal S. Pinkų, Raudonės pilis pastatyta anksčiau nei kitos Panemunės pilys. Rūmai buvo pradėti statyti jau apgyvendintoje vietoje (iki mūrinių rūmų statybos susidariusiame apie 30 cm storio kultūriniame sluoksnyje rasta XV a. puodo šukė). Pagal architektūrinių tyrinėjimų duomenis, XVI a. pabaigoje pilį sudarė du korpusai. Pirmiausia buvo pastatytas P – gyvenamasis – korpusas su didžiuoju bokštu P fasado centre, kiek vėliau Š – ūkinis – korpusas su cilindriniais bokštais Š fasado kampuose. Didysis bokštas pastatytas ant griovos šlaito. Abiejų korpusų galus jungė sienos su šaudymo angomis, kartu su korpusais suformuodamos stačiakampį rūmų kiemą. 1,1 m storio R sienos prijungimui Š korpuso sienoje buvo iškirstas lizdas. Prie P korpuso siena buvo prijungta suremontavus P korpuso Š sieną. Kiemą uždaranti V siena sumūryta iš lauko riedulių ir 26–27,5x13,5–14x6,2–6,4 cm dydžio plytų, atitinkančių P korpuso plytų dydį. V sienos viduryje stovėjo vartų pastatas – pagrindinis įvažiavimas į rūmų kiemą (išliko buvusio kelio žymės). P korpuse buvo gyvenamosios patalpos. Tiek pirmame, tiek antrame aukšte rastos krosnių vietos ir tualetų kabinų liekanos, išmūrytos viena virš kitos prie vidinės skersinės sienos. Po korpusu buvo rūsys su cilindriniais skliautais ir pertvarinėmis skersinėmis sienomis. Iš pirminio rūmų ansamblio geriausiai išliko Š korpusas. Pirmoji ansamblio rekonstrukcija vyko P korpuse praėjus 20–30 m. nuo statybos pradžios. Jos metu korpusas nekeičiant išdėstymo buvo perstatytas ant senų pamatų. Kai kurių perstatyto korpuso P fasado angų arkos išliko smailios, o gotiško profilio sąramos niša išliko P sienos vidinėje pusėje. Reikšmingesnius rūmų perstatymus atliko Krišpino Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. XVII a. viduryje ar antroje pusėje prie R kiemą uždarančios sienos buvo pastatytas naujas dviaukštis rūmų korpusas. Apie 1,1 m storio kiemo R siena buvo pritaikyta naujam korpusui, o kieme, 5,5 m į V buvo sumūryta naujo korpuso siena. Langų angos mūrytos pritaikant jas prie Š korpuso angų su segmentinėmis sąramomis. Tuo pat metu buvo pakeistos ir P korpuso langų ir durų angos. Anfiladinis R korpuso išdėstymas ir jo apšvietimas patvirtina, kad jis buvo skirtas gyvenamosioms patalpoms. Pagal architektūrinių tyrinėjimų duomenis, tuo pat metu prie P korpuso PV ir PR kampų buvo primūryti cilindriniai bokštai. Kaip patvirtina architektūriniai tyrinėjimai, po šios rekonstrukcijos sugriuvo ir vėl greitai buvo atstatyta P korpuso V dalis. 1711 m. inventoriuje minima, kad rūmų ansamblyje buvo apie 20 įvairios paskirties patalpų. Gyvenamieji kambariai buvo tiek pirmuosiuose, tiek antruosiuose korpusų aukštuose. Virtuvė ir lobyno kambarys buvo pirmame aukšte. Atrodo, kad koplyčia buvo antrame Š korpuso aukšte, o šalia jos – ginklų kabinetas ir valgomasis. Pilies vartų pastato antrame aukšte buvusi patalpėlė inventoriuje pavadinta iždo kambariu. Patalpos buvo gausiai dekoruotos, apmuštos spalvota oda, papuoštos paveikslais. Rūmų interjerą puošė marmuriniai stalai, spintos, porceliano ir krištolo servizai, glazūruotų koklių krosnys. Inventoriuje minimas bravoras buvo įrengtas pirmajame aukšte, šalia virtuvės. Vienas jame buvęs katilas buvo skirtas alui, antras – degtinei gaminti. Už pilies vartų, palivarko pusėje stovėjo ratinė, svirnai, kluonai ir dvariškių namai. 1700–1708 m. išmirė visi J. K. Kiršenšteino sūnūs. Dvaras buvo užstatytas, vėliau padalytas į tris dalis. XVIII a. pirmoje pusėje jis atiteko Kiršenšteinų giminaičiams Olendskiams, rekonstravusiems Raudonę. Buvo atstatyta sugriuvusi P korpuso V dalis, pakeistas R korpuso planas, pastatytas naujas cilindrinis bokštas R fasado centre. Visų trijų korpusų langų segmentinės sąramos buvo pakeistos stačiakampėmis. Iki 1808 m. pakeistas ir renesansinis rūmų planas su uždaru kiemu: nugriovus kiemo V sieną ir vartus buvo suformuotas iš V pusės atviras „U“ raidės formos klasicistinis rūmų ansamblis. Rūmų kieme prie R korpuso buvo pristatytas keturių kolonų portikas. Tačiau rūmų ansamblis liko netinkuotas. T. Narbutas šios rūmų rekonstrukcijos autorystę priskiria L. Stuokai-Gucevičiui, nors tai galėjo būti ir architektas Pončinis, nes 1824 m. Raudonės dvaro globėjai jam sumokėjo už ilgalaikę tarnybą pas grafą P. Zubovą. Apie 1810 m. dvaras buvo parduotas grafui P. Zubovui, kuris remontuodamas rūmų ansamblį pagal romantikų pastebėjimus stengėsi išlaikyti gotikines formas. Baigiant darbus kilo gaisras, sunaikinęs sutvarkytą interjerą ir naujai uždengtą stogą. P. Zubovas mirė 1822 m. ir remonto darbai nebuvo baigti. Raudonės rūmų 1827 m. brėžiniuose matyti, kad rūmų išorė nėra pakitusi po XVIII a. rekonstrukcijų: išlikęs klasicistinis portikas su kolonomis, nepakeistos langų angos ir simetriškai išdėstytos jų ašys. Didysis bokštas buvo be stogo, ŠV bokštą dengė smailėjantis kūginis stogas. P. Zubovo perstatymai daugiau pakeitė rūmų ansamblio vidaus planą. R ir Š korpusų pirmojo aukšto patalpos buvo išdėstytos anfiladiškai, bet nemaža dalis skersinių sienų 1827 m. buvo kitose nei dabar vietose. Dar didesni pakeitimai buvo padaryti P korpuse. Čia vidus išilginėmis ir trim skersinėmis sienomis buvo padalytas į 6 patalpas. Be to, 1827 m. plane nepažymėtas ir prie P korpuso V galo esantis PV bokštas. Pagal 1959 m. tyrinėjimų išvadas, šis bokštas buvo pastatytas kartu su kampiniu PR bokštu XVII a. rekonstrukcijos metu. Todėl lieka neaišku, ar šis bokštas buvo pastatytas XVII a. ir vėliau nugriautas, ar jis iš viso buvo pastatytas tik XIX a. antroje pusėje, atliekant kapitalinę rūmų rekonstrukciją. Po P. Zubovo mirties Raudonės rūmai apie 3 dešimtmečius stovėjo apleisti ir buvo ardomi, plytos buvo parduodamos krosnims ir kaminams statyti. Dvaro paveldėtoja, grafo Zubovo duktė baronienė Sofija fon Pirch-Kaisarova, persikėlusi gyventi iš Peterburgo į Raudonę XIX a. viduryje, 1854–1877 m., vadovaujant architektui Štegemanui, iš pagrindų rekonstravo rūmų ansamblį. Nors yra teigiama, kad prie šių darbų prisidėjo ir Raudondvario architektas Anikinis. Raudonė ir vėliau buvo kelis kartus perstatoma, bet ši apie 23 metus trukusi kapitalinė rekonstrukcija iš esmės pakeitė renesansinę rūmų architektūrą ir suteikė jai dabartinę neogotikinę išvaizdą. Nors buvo išlaikytas klasicistinis dvaro rūmų planas, tačiau visų korpusų tiek vidaus išdėstymas, tiek išorė buvo pakeista. Labiausiai buvo perstatytas R korpusas. Jis buvo praplatintas iš R pusės pristačius naują fasadinę sieną ir įrengus daug naujų pertvarų. Prie R korpuso centrinio bokšto buvo pristatytas priestatėlis, nugriautas klasicistinis portalas kieme ir vietoj jo pristatytas centrinio įėjimo priestatas. Kiek mažiau nuo rekonstrukcijos nukentėjo Š korpusas, bet nugriovus kūginius bokštų stogus pakito korpuso erdvinė struktūra. Be to, prie V korpuso galo buvo pristatyta neobizantinio stiliaus cerkvelė. Tuo pačiu metu ansamblio Š pusėje, mėgdžiojant pilies planą, buvo pristatytas ūkinis neogotikinis pastatas su dekoratyviais bokšteliais kampuose. Rekonstrukcija sumenkino buvusią rūmų architektūrą ir suteikė jai eklektiškų neogotikos elementų. Visiems korpusams ir bokštams buvo primūryti sunkūs konsoliniai karnizai, ant bokštų užkrauti masyvūs dekoratyviniai dantyti kuorai, langai apvesti eklektiškais apvadais iš plytų. Po šios rekonstrukcijos Raudonės rūmai savo stiliumi priartėjo prie kitų Lietuvos XIX a. pabaigos neogotikinių dvarų rūmų. Mirus S. Kaisarovai Raudonės dvarą paveldėjo jos dukra, vėliau anūkė Sofija, kuri su vyru portugalu de Faria e Kastro iki 1903 m. kapitaliai suremontavo visas vidaus patalpas. Pirmojo pasaulinio karo metu buvusias dvare meno vertybes ir biblioteką vokiečiai išsivežė arba sunaikino. Buvo sudeginti ir didžiojo bokšto laiptai. Po Pirmojo pasaulinio karo F. Kastro prasiskolino ir 1934 m. dvaro rūmai po permainingų varžytinių istorijos perėjo Lietuvos banko žinion. Dvaro rūmai stovi ant dešiniojo Nemuno kranto šlaito viršutinės terasos. Išlikę rūmų Š, R ir P korpusai, sudarantys „U“ formos ansamblį, atviru galu atsigręžusį į V. Rūmai dviaukščiai, raudonų plytų mūro, ansamblio kampuose yra 4 rūmų korpuso aukščio apvalūs bokštai. Didysis bokštas stovi P korpuso viduryje. Rūmus supa apie 25 ha senas apleistas parkas. P korpusas yra 40,1 m ilgio, plotis prie didžiojo bokšto – 14,06 m, prie PR bokšto – 13,44 m. Sienos mūrytos iš 28,2–30x14,4–15,2x8–8,6 cm plytų, surištų gotikiniu būdu. Korpuso Š sienoje yra iš profiliuotų plytų sumūryta įėjimo anga. Korpuso kiemo fasado sienoje, netoli dabartinių durų po XIX a. mūro kiautu išliko vienas renesansinis langelis. P korpuso išorės fasado centre pristatytas 7,46 m skersmens didysis bokštas, kurio seniausia dalis sumūryta gotišku būdu, naudojant 28,2–29x14,1–14,8x8–8,5 cm dydžio plytas. Bokštas buvo 4–5 aukštų, po XIX a. rekonstrukcijų buvo 35,5 m aukščio. Š korpusas yra 40,58 m ilgio, 9,57 m pločio. Š ir P sienose išliko vėliau užmūrytos renesansinės šaudymo angos. Korpuso Š siena yra 1,25 m storio, P – 1,15 m. Korpuso ŠV ir ŠR kampuose buvo pastatyti du cilindriniai bokštai 95 cm storio sienomis. Į bokštų apatinį aukštą buvo patenkama iš korpuso vidaus, į viršutinius aukštus – sraigtiniais laiptais. Bokštuose yra šaudymo angos, turėjusios dekoratyvinę, o ne realią gynybinę paskirtį. R korpusas yra 7,55 m pločio, 48,82 m ilgio, nauja fasadinė siena – 80 cm storio, pertvarinė – 67 cm. PR bokštas yra 4,78 m skersmens, PV bokštas – 4,46 m. R fasado centre esantis cilindrinis bokštas yra 5,8 m skersmens, sienų storis – 90 cm. 1934 m. dvaro rūmus ėmė globoti Švietimo ministerijos Kultūros departamentas. 1936 m. buvo pradėti rūmų remonto darbai, taisytas stogas, krosnys ir grindys. 1939 m. buvo nugriauta prie Š korpuso stovėjusi cerkvelė. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai traukdamiesi susprogdino didįjį rūmų bokštą, kuris virsdamas sugriovė didžiąją P korpuso dalį. Po karo rūmuose įsikūrė Raudonės vidurinė mokykla. Rūmus pritaikant mokyklai buvo išgriauta ir pristatyta naujų pertvarų, iškirsta naujų durų ir langų angų, sunaikinta dalis rūmus supusio parko. Plečiantis mokyklai nutarta atstatyti P korpusą ir susprogdintą didįjį bokštą. 1959 m. pilies atstatymo ir pritaikymo projektą parengė architektai S. Čerškutė ir V. Jurkštas. P korpusas atstatytas naudojant XIX a. plytų dydžius ir mūrijimo techniką. Didysis bokštas buvo atstatytas 1968 m. Tik pirmojo ir antrojo aukšto laiptai buvo pastatyti iš gelžbetonio. Pilį 1959 m. tyrinėjo architektai G. Čerškutė ir V. Jurkštas (padaryti 32 mūro zondažai ir iškastos 7 perkasos pilies kieme), nustatyti kiemo lygiai, rasti dvaro vartai, V kiemą uždaranti siena. Ruošiantis atstatyti didįjį pilies bokštą ir atlikus geologinius tyrinėjimus nustatyta, kad bokšto vietoje buvo Nemuno terasos šlaite vandens išplauta griova, o P korpusas ir bokštas pastatytas ant užpylimo. 1999 m. žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus atliko Algirdas Žalnierius. Jų metu prie Š korpuso buvo iškastos 3 perkasos, prie P korpuso – dar dvi. Rūmų kieme rastas 60–110 cm storio kultūrinis sluoksnis. Pastačius rūmus susiklostė iki 70 cm storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rastas buitinės keramikos šukes ir koklių fragmentus galima datuoti XVII–XIX a. Raudonės pilis priklausinių neturi. Raudonės pilis datuojama XVII a. pradžia – XX a. pradžia. Raudonės pilis pasiekiama iš plento Jurbarkas–Kaunas pasukus į Raudonę, pavažiavus 200 m ir pasukus į dešinę (R) (yra rodyklės). Š.: LIIR, f. 1, b. 3486. L.: Baliński, Lipiński, 1847, p. 439–440; Dziennik, 1858; Норoлев, 1882; Słownik, 1888, p. 547; Pinkus, 1971, p. 185–200; 1978; Baršauskas, Čerškutė, 1987, p. 236–239; Žalnierius, 2002.

CC BY-NC-SA (opens in new window)

Provided by Vilnius University Faculty of Communication